BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

dar šiek tiek ta pačia niekam neįdomia tema:

kai po penktadieninės vyno degustacijos skundžiuosi vienam iš savo m., kad visoms mano pažįstamoms penkiolikmetėms (ir kai kurioms dvidešimtmetėms) ant facebook’o užtenka būti gražiais paveikslėlias ir tai nė kiek nepadeda jų sąmoningo savęs supratimo formavimuisi, jis man sako, kad aš neturėčiau norėti pasaulio, kurio jau negali būti. jei būtų vien tokių kaip tu valia, pyksta m., ir industrinė revoliucija nebūtų įvykusi. ir mes, susitikę kažkur ant norvegiškų fjordų, neskraidytume kartu ragauti vyno kartą ar du per metus.

jis sako dar daug ką, eilinį kartą pakeičia mano nuomonę (man patinka, kai žmonės pakeičia mano nuomonę) ir eidama namo galvoju, kad gyvenime man pasisekė sutikti gana daug labai, labai protingų žmonių. kartais piktų, dažniausiai - dailiai išlygintais marškiniais, madingais akinių rėmeliais. svarbiausia - be jokio automatizuoto idealizmo, be  emocija paremtų bandymų neigti sistemą ir tai darant, neva, gelbėti pasaulį. be regresyvios nostalgijos laikams, kurie jau buvo.

to automatizuoto idealizmo, neišmąstyto žiemojimo radikalioje politinėje kairėje aš bijau labiausiai, nes, reikia  pripažinti, turiu jam polinkį. skaitau the guardian, balsuoju už leiboristus, seku lietuviškojo ‘feministinio fronto’ judėjimą ir instinktyviai pykstu dėl kiekvienos uždarytos oksfordšyro bibliotekos. m. pasakytų, kad esu grėsmingai priartėjusi prie griežtai dvilypės (binarios? pasak google translate, toks lietuviškas žodis egzistuoja) politinių ir socialinių vertybių sistemos įsisavinimo. sistemos kurioje - vien iš to, kaip žmogus rengiasi ir kur jis valgo priešpiečius - gali nesunkiai pasakyti, kurią izraelio ir palestinos konflikto pusę jis remia, ir kokia jo nuomonė apie didžiosios britanijos aukštojo mokslo reformą.

vakar ar užvakar, pavargusi nuo henriko goltzijaus ir jo fantastiškų linijų, peržiūrinėjau naujus skv įrašus. kažkur tarp komentarų ji rašė, kad ‘būti/tapti geru žmogumi yra amžina siekiamybė, tikslas. kažkas, ką verta apmąstyti iš naujo ir iš naujo milijonus kartų’. aš - gal ir naiviai, bet vis tik - tikiu, kad esu - asmeniniame, kasdieniniame lygmenyje - geras žmogus (išankstinis disclaimer visiems tiems, kurie studijavo kultūros ir antropologijos mokslus, todėl yra labai post-modernūs : tas gerumas, aišku, yra labai specifinis, krikščioniškas, gal net lietuviškas, be jokių universalumo pustonių.) ta mano siekiamybė, kasdienių apmąstymų vertas tikslas - tapti sąmoninga piliete.

paskutinį sakinį performulavau kokius keturis kartus - ir jis vie tiek nuskambėjo labai pompastiškai. bet išties visa tai užrašiau labai nuoširdžiai, su lengvu liūdnumo atspalviu, su žinojimu, kad -  tokios pompastiškai egzistencinės asmeninio pilietiškumo paieškos tikriausiai yra pasaulio, kurio jau negali būti dalis.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (2)

  1. taip smarkiai justi, kad esi sąmoninga pilietė. ir išklausiusi ne vieną tūkstantį nuomonių, kurių verta nepamiršt. kruopščiai sudėlioti žodžiai, va tokie kaip šičia viršuj, tavo rašyti, man gražiai iš naujo primena žmonių skirtingumą. dar geriau - sakyti ne “skirtingumą”, bet: tą daugybę krypčių ir kelių, kuriais mąsto mąstantys piliečiai. nežinau, mane tai ramina ir kelia geras mintis. dažniausiai - o kaipgi - susijusias su menu ir viskuo, kas sukasi aplink jį.

  2. ai aš tai irgi nenorėjau pompastiškai, kaip ir niekada nenoriu [skambėt] dramatiškai, bet dievas mato, jau kai pilu, tai per viršų bėga.

Rašyti komentarą