thinking of other things.

beje, aš irgi turiu popierinį dienoraštį. nieko keisto, kad jūs to nežinojote - aš ir pati buvau pamiršusi. išsitraukiau šiandien, po velykinių pusryčių - aha, paskutinis įrašas parašytas 2005-ųjų rugsėjo dvidešimt devintą. paskutinis sakinys skelbia:’viskas, kas liūdna, tinka prie mano veido struktūros’. ar tikrai?

randu seniai pradangintų telefoninų žinučių išrašų, tikslios sapnų dokumentikos, dietų planų … randu save iš trečiadieninių g. pasakojimų.
suskaičiuoju: likę dar penkiolika tuščių puslapių. oranžiniu tušinuku (gi labai tinka prie kičinių katinėlių viršutiniame kairiajame kas trečio puslapio kamputyje) išraitau: 2009.04.12.

(http://www.flickr.com/photos/bluelikejazzzzz/3419773623/)

mano baltas, kampuotas, skaitmenini blogo langeli,
aš pažadu tau pranešti savo pirmojo vaiko vardą!

iki,

A.

Rodyk draugams

… vienas iš tų ketvirtadienių, kai norisi dėkoti visiems kada nors sutiktiems. nuo dėdės p., prie kurio kapo nebuvau jau nežinia kiek metų, iki g., kurią apkabinus vakar išsinarinau kaklo raumenis. tikrai tikrai: po dviejų butelių balto ir vieno putojančio, ir dar, aišku, belenkiek sušių, padarytų žiūrint rusiškus serialus:
viskas yra nuostabu. aš esu nuostabi. ir tu esi —
toks juokingas, taip toli, taip netobulai, beveik instintiškai:

, bet mano:
gyvenimas -
daiktavardis, vienaskaita, pavasaris.

Rodyk draugams