BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

fox in the snow, where did you go?

didžiausi klausimai iškyla penktadienio vakarais, kai negali niekur eiti (nes, supranti, EGZAMINAS), todėl sėdi su nauja dailia suknele prie valgomojo stalo (neseniai supratau, kad gražiai apsirengus būna tiesiog lengviau mokytis) ir po truputį krapštai rosalindos krauss smegenis. o iš tikrųjų: kas kokį pusvalandį jutūbėj jungiesi eurobasket 2011 himną (bet koks klipas! taip, žinau, angliškas vertimas ir mane iš pradžių nuteikinėjo skeptiškai, bet po kokių penkiolikos kartų pripratau) ir norisi truputį verkti, nes negali jo nusiųsti mm. be jokio paaiškinimo - jis niekada nesuprastų, kodėl tokia juokinga ta vieta, kur policininkai anksti ryte prie darbinės mašinos kabinasi mažą trispalvę.

negana to, į klausimą, ‘iki kada būsi lietuvoj?’ D. atsako tiesiog ‘būsiu čia, gelbėsiu lietuvą nuo krizės’, o M. išklimingai praneša, kad ieškosi vilniuje darbo ir rugpjūčio mėnesį jau tikriausiai važiuos. ir vėl sugrįžta Didysis Kaltės Jausmas -

tuomet per daug nemąstydama atsidarau kultūros ministerijos svetainę, nacionalinės dailės galerijos svetainę, suprantu, kad neįsivaizduoju, kaip lietuvoje reikia ieškotis darbo, kad nežinau, ar galiu iškeisti savo olandiškas graviūras su visomis jų fantastiškomis linijomis į butą lazdijuose, taip imti ir atiduoti galimybę penktadienio popietę užsukti į V&A, tiesiog šiaip sau, paslampinėti po naujas viduramžių ir renesanso galerijas, o tas idėjas - apie gražius namus, tolimas keliones, brangius batelius ir rytinį ‘the guardian’ (the new york times?) prie kavos - nukelti į tolimus du tūkstančiai kažkelintuosius, kai mm. uždirbs užtektinai pinigų paremti mano buržujišką idealizmą. M. sako: sunkiausia yra atsisakyti ne gyvenimo, kurį jau turi, bet ateities ir galimybių. ji labai protinga ir labai, labai teisi.

aš nežinau, kaip reikia nežinoti, ko nori, nes man dažniausiai viskas būna tikrai labai aišku.  jei kažkas kelia per daug nerimo - tai iškart tampa įtartina. sėdžiu sau penktadienio vakare viena, su ta suknele (bet ji tikrai labai graži - ir va - vos tik pamačius žinojau, kad NORIU) ir galvoju, kad gal visas mano mąstymas yra kažkoks atvirkščias, gal tas - sugrįžimo - klausimas yra iš esmės neteisingai sukonstruotas. gal galvojant apie ateitį viską reikia daryti tiesiog truputį kitaip - neieškoti vizijos, o klijuoti aiškumus vienas prie kito - lyg keramikines plyteles vonioje (arba, jeigu dabar yra kokie 1995-ieji - klijuoti tų plytelių nubyrėjusias daleles, šviesiai mėlynas, mūsų senam bute tilžės gatvėje). ko aš - lengvai ir aiškiai - noriu? mm. ir katės (čia viena daili plytelė - šįryt, gerdama kavą, skaičiau apie europos sąjungos gyvūnų skiepų knygelę), ir dar uždirbti tiek, kad pati susimokėčiau už naujas sukneles ir elektrą, ir kartais galėčiau sau leisti savaitgaliui parskristi į lietuvą (arba savaitgaliui išskristi iš lietuvos). lengva ir aišku, bet bet kas toliau? ir, svarbiausia, kur?

2011-ųjų geografinės nuorodos jau aiškios. dėl ateities?

stay tuned for the next episode.

A.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą