BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

“i’m inspired by long white nights and my dear beautiful friends.”

tikriausiai kas antrą dieną savęs paklausiu:
1) o tai, palauk, austėja, kodėl septynioliktas amžius (ir šešiolikto antroji pusė)?
ypač kai užsimanau ką nors parašyto kultūros barams ir žinau, kad niekas nespausdins mano meditacijų apie edeno sodą kaip specifinę prasmės kūrimo paradigmą samuelio ampzing‘o veikale, šlovinančiame ir apibūdinančiame haarlemo miestą net ir tuomet, jei jos bus truputį protingos. sėdim valgomajame prie židinio, dar likęs pusbutelis vyno nuo vakar vakaro:
2) o kodėl tau toks įdomus tas septynioliktas amžius?
pasakoju apie vidurinės klasės ir jos ekonominių galių suklestėjimą olandijoje, dekartą ir optinę revoliuciją, naują, post-reformacinį supratimą, kad meno kūrinys ir ikona yra du skirting dalykai, ir paviršiaus, kaip įprasminimo įrankio, suklestėjimą.
kai suprantu, kad to neužtenka (nei man, nei jiems), sakau - man patinka, nes sunku, nes aš nesuprantu, nes istorinės prasmės nėra intuityvios, kaip būna dirbant su (seniai nebevartoju žodžių domėtis ar patikti, kai kalba eina apie dailę) moderniu ir šiuolaikiniu menu. man patinka, nes buvo kitaip, negu yra dabar -
ir, kaip j-woo sakė per paskutinį mūsų susitikimą mažame kambarėlyje viršutiniame nacionalinės bibliotekos aukšte, -

‘in the work of every historian there lies a belief that it is worth trying to piece together the past, and that this past was different from our present. from this it follows that future can be different too.’ - kai prie sekmadienį prie santakos g. manęs paklausia, ar universitete turiu autoritetų, aš linksiu galvą.

ir aš tikiu, kad ta istorija, kurią mums dar reikia parašyti, nebūtinai turi būti autobiografinė. kad, būdama rytų europiete moterimi, aš nebūtinai turiu rašyti apie rytų europietes moteris, mariną abromovič ir psichologines traumas, okupaciją ir fetišistinius lakano veidrodžius. aš tikiu, kad regioninė istorija (kuri, tiesa, dažnai tokia tampa dėl elementaraus lingvistinio barjero nebuvimo) dažnai yra iškraipyta istorija/ kad kai mums rūpi per stipriai, išsijungia kažkoks vidinis kritinis mechanizmas, - ir kad mano prasčiausia kada nors parašytą esė buvo pirmakursinis susidūrimas su simone de beauvoir ir louise bourgeois.

kol moterys rašys apie moteris (ir jūs geriau neklauskite mano planuojamo magistrinio darbo pavadinimo), moterys skaitys apie moteris. kol rytų europiečiai rašys apie rytų europą, tik rytų europiečiai apie ją ir skaitys.

tikriausiai kas antrą dieną savęs paklausiu, sau pačiai atsakau, ir viskas nurimsta. nuėjusi į nacionalinę niekieno neprižiūrima atsiverčiu 1628-aisiais spausdintą ampzing’o (’should i read it at the special collections’ desk?’ - ‘no’.) knygą, ji be galo skaniai kvepia.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (2)

  1. (aš skaitau tavo įrašus kaip meditacijas ir džiaugiuosi, kad tau sekasi)

  2. fadette:

    …. Gal ir stačiokiškai pasakysiu, bet man atrodo, kitas kultūras vakarai pažįsta dažniausiai per skrandį, (Kiniška, Indiška, Itališka virtuvė, yummy!), o viso kito kratosi ir baidosi kiek išmanydami. Na ne visi taip, teisingai. Bet apskritai tai toji vakarietška “tolerancija” yra tik migla pridengianti jų ksenofobiją. Ir nemanau, kad tai yra Rytų Europos, Azijos ar Pietų Amerikos problema. Kaip tik dabar rašau apie Mariną Abramovič, neseniai vyko jos retrospektyvinė paroda New York’e. Kai pasakiau dėstytojui apie ką ketinu rašyti, jis kažin kaip suglumo, nes tokios meninkės nebuvo girdėjęs apskritai, nors dedasi puikiai išmanąs šiuolaikinį meną. Pasirinkau rašyt apie Mariną, nes tai ką ji daro man patinka, tik ar taip yra todėl, kad tiek ji tiek aš esam rytų europietės- nežinau. Dabar kartais atrodo, kad atėjo kažkokia tarsi mada domėtis Rytų Europa,ypač Rusija dabar tapo “cool” dalyku, bet tas jų “žinojimas” labaiu primena kreivų veidrodžių karalystę.. Tai galbūt toks galėtų būt paskatinimas rytų europiečiams vis dėl to kalbėt apie Rytų Europą tokią, kokia ji yra išties. Ar vakarai domėsis, jau kitas dalykas…

Rašyti komentarą