BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

išsiasmenuoti -

kai suskamba mūsų laidinis telefonas, aš vynioju pieniškas dešreles į sluoksniuotą tešlą, atsiliepia mama. mano mama yra labai puiki, labai graži moteris. kai šiandien per pietus lagaminų parduotuvėje su mi. apžiūrinėjom vaikiškus skėčius, pardavėja, pažįstanti mūsų mamą (kartais man atrodo, kad visos šito miesto pardavėjos pažįsta mūsų mamą), sako - o, mi., tu esi mamos vaikas, o tu, A., esi tėčio … aha.
mūsų mama yra labai graži moteris, ir ją kažkada iš vienoje iš vilijampolės vidurinių buvo išrinkę šauniausia moksleive, ir klasiokai-berniukai jos kuprinę nešdavo iki namų… mano kuprinės niekada niekas niekur nenešė (tik mi., vienąkart, ketvirtoj klasėj, kai naujuose namuose nusiridenau nuo labai stačių laiptų, bet vis tiek reikėjo eiti į mokyklą), ir išoriškai mes nepanašios - išskyrus tas šiek tiek kreivas kojas. mama vis dėlto tiki kažkokiu mūsų esminiu, neišvengiamu bendrumu, ir sako, kad visos mano paauglystės poezijos ir mano dailėtyros studijos yra jos biologinis nuopelnas. tų maskvoje praleistų žiemos atostogų metu, sako mama, aš išlankydavo visus muziejus, ir puškino, ir tretyakovo galerijas, visus teatrus apvaikščiodavau. o jūsų teta L., sako mama, neidavo niekur.
tada pokalbis dažniausiai pasisuka apie tai, ką aš (be to tiksėjimo) paveldėjau iš tėčio, bet šį kartą aš ne apie tai. šį kartą aš norėjau šį bei tą parašyti apie tetą L., kurios periferinė vieta mano gyvenimo veiksmažodžiuose, vietovardžiuose ir būdvardžiuose neleidžia jai dažnai figuruoti šitame lygiai tokią pat periferinę vietą užimančiame tinklaraštyje, - bet būtent ji šį kartą skamb skamb skambino telefonu. mama atsiliepė, pakvietė ją švęsti velykų į mūsų miestą, ir viskas baigėsi tuo, kad aš atsisėdau prie akvariumo (prieš porą dienų mama ten rado žuvelę makabriškai iškapotomis akimis, bet apie tai gal kitą kartą) su laidiniu telefonu rankoje.
kaip tu (tetą L. mes išties vadiname tiesiog vardu ir krepiamės ‘tu’, nes ji apsimeta, kad yra jauna, faina, mūsų draugė, etc) gyveni klausiu, gerai, sako teta L., tavo mama man pasakojo, kad tu įstojai į tokį-ir-tokį universitetą, sako, aha, įstojau, sakau, tai ar ten daug reiks mokėti, klausia teta L.
aš atsakau į jos klausimą, paklausiu, ar atvažiuos pas mus velykų, atsisveikinu, padedu ragelį, o žuvys-žuvėdros sukasi, sukasi, šoka prieš mano akis. aš suprantu, kad už šitų namų durų yra pasaulis, su kuriuo aš neturiu nieko bendro, kad aš gyvenu šiltnamyje, ir man patinka drėgnas, švelniai dusinantis to šiltnamio oras, mėsingos jo sienas apraizgiusios orchidėjos, ritmingas kapsėjimas, pastogėje susikondensavsęs mūsų anglies dioksidas. aš prisimenu m., kuris nesuprasdavo, kaip europiečiai gali jo klausti, kiek kainavo jo nauji rayban’ai, kaip jis juokdavosi iš manęs, kai aš nerūpestingai sakydavau, kad kažkas yra expensive (pricey, austėja, pricey). supratau, kad man reikia įvertinimo, kad man reikia, kad kažkas manimi didžiuotųsi, kad man visai nesunku 10 valandų kasdien praleisti skaitykloje, kai žinau, kad mama, sulaukusi mano skambučio penktadienį, penktą valandą popiet, grįš namo, atsidarys butelį vyno ir lauks pirmadienio, kad lyg ir netyčia galėtų paskleisti gautas naujienas tarp savo bendradarbių (ji to niekada nepripažintų), kad aš įpratusi būti glostoma, būti gera, būti geriausia, būti nekvestionuojama, kad mano teta L. yra ir gal visada buvo tokia truputį maištininkė, tokia truputį keistuolė, tokia truputį juokinga, ir kad dėlto man, įpratusiai prie all of the above, visada būdavo labia sunku ją mylėti.

my extended family is one big mishap - už poros valandų rašau mylimiausiai a. - my extended family - žmonės, kurie man yra tolimesni negu tie, kurių dar nepažįstu (nepažįstamieji juk dar turi vilties), kurie per rinkimus visada balsuoja ne už tą partiją, kurie pravirkdo viešose vietose (buvo 2007-ųjų rugsėjo vidurys, vilkėjau pilką vilnonę suknelę, man ji atrodė labai graži), sutikę visų pirma pakomentuoja kūno svorio mutacijas, o tik tuomet klausia, kaip gyvenu - bet su kuriais esu neišvengiamai, biologiškai susijusi. tas ryšys mane gąsdina - todėl jau daug metų bandau jį atmesti, neigti, pamiršti, -

net jeigu tuo pačiu metu atmetu, neigiu ir pamirštu kažkokią dalį savęs.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (4)

  1. man rodos, kiekvieno mūsų extended familijose yra daugiau ar mažiau personažų, kurie kartais raganom/raganiais vadinami, “kvaileliais” arba nepritapėliais. arba giminystės su kuriais norėtum atsisakyti, pamiršti, iškeisti į ką nors kitą.

    obettačiau tai, kad savo tetai skyrei beveik visą įrašą, rodo tą neišvengiamumą, tą kraujo ryšį. ar mes esam savo šeimos medžio šakos? ar mes iš tikrųjų turim savo proproproprosenelių genų, o gal tai tik mitas?..

  2. bet kai aš, pvz, vakare kalbu su mama ir garsiai juokiuosi (galima, nes esu viena bute), eilinįkart suvokiu, kokia esu laiminga, turėdama Ją. ir tada visos familijos dramos nublanksta. kad ir minutėlei, nesvarbu, kad kitą rytą kelies su nematomu, bet juntamu šešėliu nugarkauly.

  3. tas tavo juokas, kalbantis su mama, man yra nuostabus nuostabiausias (galvojau apie jį jau pamačiusi facebook’e prieš porą dienų), labai pažįstamas ir išgyventas - bet būtent todėl aš ir akcentuoju giminę, o ne šeimą. šitie dalykai turėtų būti susiję, bet (bent jau mano atveju) tikrai tikrai nėra - mama, tėtis ir sesė su šeima yra beveik be jokios konkurencijos mėgstamiausi mano žmonės pasaulyje, močiutės irgi šaunios. o toliau … man jau nebesuprantamos genetinės delionės (nes taip, aš tikiu visomis genų teorijomis - o dar labiau tuo tiki mano mama, ahaha) ir jų sukurti žmonės, kuriuos tiesiog turiu nuo savęs stumti. man šeima yra kaip kokia plėvė, prilipusi, prilydyta prie odos - ir tam, kad galėčiau gyventi daugmaž laimingai jos skleidžiama energija (?) turi būti pozityvi.

    gražių škotiškų velykų ir skanių free-range kiaušinių!

    A.

  4. labai patiko skaityti.

Rašyti komentarą