thinking of other things.

plia, kaip sudėtinga viskas.

tranzavom va šiandien namo ir stovėdamos po tuo tiltu (nes ten pavėsis. ir galima sedėti ant miegmaišių, suprantat.) labai žinojom, kaip norim gyventi. 
ir aš turėjau daug lorcos eilėraščių apie tavernas, druskos ir moterų kvapą, mergaites, etc. ir skaičiau garsiai garsiai. ir supratau, ir žinojau, ir sakiau, kad tobuliausias tranzavimas būtų:

• į nidą.


• su berniuku.


• skaityčiau jam poeziją (knygos neišsirinkau, bet.) arba marques'ą.


• dar būtų trešnių.


• ir mane rusvas sijonas vilktųsi geležiniais kelto laiptais, kai išplauktume.

bet taip liūdna, taip neįtikėtinai liūdna pagalvojus, kad niekada niekada jau šitaip. kad arba jie verkia, arba aš sapnuoju. arba jie būna per daug įžūlūs, arba aš per mažai kalbu. arba jų batai per garsiai kaukši, arba šalia jų neįmanoma verkti. arba aš būnu per daug negraži, arba jie dovanoja chrizantemas.

ir visai tai yra tokia realybė, kad tikriau nebūna. 

kartais, — girdi, mano dieve? – kartais, tokiais pavasariais kaip šitas, labai reikia, kad kas nors mylėtų. (ne, ne šiaip kas nors. nes būtų per daug naivu tikėti, kad  ką nors yra lengva mylėti. taip imti ir, suprantat.)

reikia, kad mylėtų tas. ir. reikia nuojautų, reikia vienodų minčių, reikia žinoti, kad susitikom dar prieš nojaus tvaną, kad abu buvom susapnuoti pasaulio sąmonėje. spalvotai. per patį pavasario lygiadienį, kai narcizai dar nežydėjo.

reikia, bet taip nebūna. taip:

m. valiukas

“kartu”

tavo
        knygos
mano
        lentynose

(traukinys važiuoja.
ačiū tau, viešpatie, už geležinkelį.)