thinking of other things.

labiausiai pavargstu norėdama būti tokia kaip visi, tik geresnė. komformizmas ir perfekcionizmas viename asmenyje - ne pati geriausia iš idėjų: du siūlai, ne, dvi virvės, kurios pinasi, susipina, smaugia. aš noriu, kad man užtektų būti tuo, kuo esu, noriu džiaugtis tuo, kuo tampa kiti, noriu patogumo, ramybės savo kūne.

sekant persidirbusių, pavargusių ir šiaip į savigailą linkusių vakariečių pavyzdžiu, man atrodo man tiesiog reiktų pradėti lankyti jogą.

vienas mano pačių mėgstamiausių dalykų (supratau šiandien, vienui viena susirangiusi dvigulėje lovoje) yra miegoti pietų su mm. mm. yra kaip pagalvė. jo kūno forma prisitaiko prie manojo, ir viską padengia toks saldumas - kaip rūkas - sunkus ir tirštas. dar tomis dienomis prie norvegiškų fjordų, kai pamokos baigdavosi lygiai antrą, aš sužinojau, kad pagrindinis penktadienio privalumas yra ne dvi laisvos dienos, kurios seka po jo, bet galimybė pasislėpti už sunkių juodo velveto užuolaidų iki kokių 17:30, kai kas nors pasibeldžia į duris ir primena, kad šiandien desertui valgysim ledus (take only one, please). prabudę mes jausdavomės truputį prasikaltę - prasikaltę gyvenimui, kurį reikia gyventi? - ir tas kaltės jausmas mus jungdavo likusią popietę. jau gerokai po vidurnakčio, kai visas pasaulis pradėdavo žiovauti, mm. tapdavo mano budrumo sąmokslininku, ir tomis akimirkomis jį būdavo labai lengva mylėti.
vėliau keitėsi miestai, keitėsi šalys - ir mano penktadieniai būdavo apsunkę post-referatiniu, rudeniniu miegu. atsibusdavau išalkusi, jau temstant. siaurais raudonais laiptais iš lėto pakildavau iki bendros virtuvės, sapnuodavau mažai.
nuo to rudens aš nebemėgstu pietų miegoti viena - išskyrus tuos atvejus, kai skrendu namo labai labai anksti ryte - tuomet pervertusi senus žurnalus ir išlydėjusi mamą į darbą ropščiuosi į tėvų lovą dėl 15 sekundžių keisto chaoso pabudus, kurio niekada nesupras tie, kurie gali lengvai nurodyti savo namų adresą.
o jei kartais, kaip šiandien, negaliu susivaldyti - tik prabudusi skambinu mm., ir markstydamasi klausausi jo istorijų, -
jo istorijos, matot, yra ir mano istorijos. ir jeigu jis gyveno tol, kol aš miegojau, vadinasi ir aš
šiek tiek

gyvenau.

tikriausiai kas antrą dieną savęs paklausiu:
1) o tai, palauk, austėja, kodėl septynioliktas amžius (ir šešiolikto antroji pusė)?
ypač kai užsimanau ką nors parašyto kultūros barams ir žinau, kad niekas nespausdins mano meditacijų apie edeno sodą kaip specifinę prasmės kūrimo paradigmą samuelio ampzing‘o veikale, šlovinančiame ir apibūdinančiame haarlemo miestą net ir tuomet, jei jos bus truputį protingos. sėdim valgomajame prie židinio, dar likęs pusbutelis vyno nuo vakar vakaro:
2) o kodėl tau toks įdomus tas septynioliktas amžius?
pasakoju apie vidurinės klasės ir jos ekonominių galių suklestėjimą olandijoje, dekartą ir optinę revoliuciją, naują, post-reformacinį supratimą, kad meno kūrinys ir ikona yra du skirting dalykai, ir paviršiaus, kaip įprasminimo įrankio, suklestėjimą.
kai suprantu, kad to neužtenka (nei man, nei jiems), sakau - man patinka, nes sunku, nes aš nesuprantu, nes istorinės prasmės nėra intuityvios, kaip būna dirbant su (seniai nebevartoju žodžių domėtis ar patikti, kai kalba eina apie dailę) moderniu ir šiuolaikiniu menu. man patinka, nes buvo kitaip, negu yra dabar -
ir, kaip j-woo sakė per paskutinį mūsų susitikimą mažame kambarėlyje viršutiniame nacionalinės bibliotekos aukšte, -

‘in the work of every historian there lies a belief that it is worth trying to piece together the past, and that this past was different from our present. from this it follows that future can be different too.’ - kai prie sekmadienį prie santakos g. manęs paklausia, ar universitete turiu autoritetų, aš linksiu galvą.

ir aš tikiu, kad ta istorija, kurią mums dar reikia parašyti, nebūtinai turi būti autobiografinė. kad, būdama rytų europiete moterimi, aš nebūtinai turiu rašyti apie rytų europietes moteris, mariną abromovič ir psichologines traumas, okupaciją ir fetišistinius lakano veidrodžius. aš tikiu, kad regioninė istorija (kuri, tiesa, dažnai tokia tampa dėl elementaraus lingvistinio barjero nebuvimo) dažnai yra iškraipyta istorija/ kad kai mums rūpi per stipriai, išsijungia kažkoks vidinis kritinis mechanizmas, - ir kad mano prasčiausia kada nors parašytą esė buvo pirmakursinis susidūrimas su simone de beauvoir ir louise bourgeois.

kol moterys rašys apie moteris (ir jūs geriau neklauskite mano planuojamo magistrinio darbo pavadinimo), moterys skaitys apie moteris. kol rytų europiečiai rašys apie rytų europą, tik rytų europiečiai apie ją ir skaitys.

tikriausiai kas antrą dieną savęs paklausiu, sau pačiai atsakau, ir viskas nurimsta. nuėjusi į nacionalinę niekieno neprižiūrima atsiverčiu 1628-aisiais spausdintą ampzing’o (’should i read it at the special collections’ desk?’ - ‘no’.) knygą, ji be galo skaniai kvepia.

‘važiuokim per šiluvą, ten gražesnis kelias’ - sako tėtis, ir mes iš autostrados kaunas - klaipėda sukam į dešinę ten, kur dažniausiai nesukam į dešinę. tarp manęs ir tavęs kraujuoja žalieji autostradis vilnius - klaipėda plotai, prisimenu kažkada taip ir neparašytą eilėraštį, m-1+ groja amy winehouse ir aerosmith, o aš sėdžiu sau ir tyliai tylutėliai galvoju, kad žmonės, vis tik, yra labai šviesūs. už tytuvėnų riboženklio pro priekyje važiuojančios mašinos langą išlekia tuščias dvilitris plastmasinis butelis, kuris ten gulės artimiausius du šimtus penkiasdešimt metų. iškrenta, sukasi, šokinėja, į pakelės griovį nuslysta … man telieka apsispręsti ar aš noriu vakare, skambindama savo mm., kalbėti apie tą butelį, ar apie juodą suknelę smulkiais baltais taškučiais ir dailia apykakle, kurią rūtelė šiandien lygino prieš eidama į rytines pamaldas bernardinuose.

ta suknelė jai taip tiko! apkabinu atsisveikindama, kuprinėje - du obuoliai ir riekė pyrago vietoj prasnaustų mūsų pusryčių. aš juokiuos ir ji juokiasi, jos galva pilna tylos, o maniškė - tiksėjimo. ji ieško dievo, aš ieškau tiesos, bandau nedrąsiai, nuolankiai prie jos priartėti.

babelio bokštas griuvo prieš tūkstančius metų, bet mes ir toliau vadinam tuos pačius daiktus skirtingais vardais? aš nuolatos prisiekinėju savąją ištikimybę kalbai, bet šiandien, kaip niekad, jaučiu, kad jos paviršiai keičiasi ir blunka, jie laikini, jie butaforiniai. ir mes su rūta (ji dėvi tą suknelę su taškučiais iki pusės blauzdų, o aš žvalgausi naujų dailių aukštakulnių, kurių tikriausiai ir vėl nenešiosiu) einam į tą pačią pusę - kažkur į vakarus, upės link.

kai suskamba mūsų laidinis telefonas, aš vynioju pieniškas dešreles į sluoksniuotą tešlą, atsiliepia mama. mano mama yra labai puiki, labai graži moteris. kai šiandien per pietus lagaminų parduotuvėje su mi. apžiūrinėjom vaikiškus skėčius, pardavėja, pažįstanti mūsų mamą (kartais man atrodo, kad visos šito miesto pardavėjos pažįsta mūsų mamą), sako - o, mi., tu esi mamos vaikas, o tu, A., esi tėčio … aha.
mūsų mama yra labai graži moteris, ir ją kažkada iš vienoje iš vilijampolės vidurinių buvo išrinkę šauniausia moksleive, ir klasiokai-berniukai jos kuprinę nešdavo iki namų… mano kuprinės niekada niekas niekur nenešė (tik mi., vienąkart, ketvirtoj klasėj, kai naujuose namuose nusiridenau nuo labai stačių laiptų, bet vis tiek reikėjo eiti į mokyklą), ir išoriškai mes nepanašios - išskyrus tas šiek tiek kreivas kojas. mama vis dėlto tiki kažkokiu mūsų esminiu, neišvengiamu bendrumu, ir sako, kad visos mano paauglystės poezijos ir mano dailėtyros studijos yra jos biologinis nuopelnas. tų maskvoje praleistų žiemos atostogų metu, sako mama, aš išlankydavo visus muziejus, ir puškino, ir tretyakovo galerijas, visus teatrus apvaikščiodavau. o jūsų teta L., sako mama, neidavo niekur.
tada pokalbis dažniausiai pasisuka apie tai, ką aš (be to tiksėjimo) paveldėjau iš tėčio, bet šį kartą aš ne apie tai. šį kartą aš norėjau šį bei tą parašyti apie tetą L., kurios periferinė vieta mano gyvenimo veiksmažodžiuose, vietovardžiuose ir būdvardžiuose neleidžia jai dažnai figuruoti šitame lygiai tokią pat periferinę vietą užimančiame tinklaraštyje, - bet būtent ji šį kartą skamb skamb skambino telefonu. mama atsiliepė, pakvietė ją švęsti velykų į mūsų miestą, ir viskas baigėsi tuo, kad aš atsisėdau prie akvariumo (prieš porą dienų mama ten rado žuvelę makabriškai iškapotomis akimis, bet apie tai gal kitą kartą) su laidiniu telefonu rankoje.
kaip tu (tetą L. mes išties vadiname tiesiog vardu ir krepiamės ‘tu’, nes ji apsimeta, kad yra jauna, faina, mūsų draugė, etc) gyveni klausiu, gerai, sako teta L., tavo mama man pasakojo, kad tu įstojai į tokį-ir-tokį universitetą, sako, aha, įstojau, sakau, tai ar ten daug reiks mokėti, klausia teta L.
aš atsakau į jos klausimą, paklausiu, ar atvažiuos pas mus velykų, atsisveikinu, padedu ragelį, o žuvys-žuvėdros sukasi, sukasi, šoka prieš mano akis. aš suprantu, kad už šitų namų durų yra pasaulis, su kuriuo aš neturiu nieko bendro, kad aš gyvenu šiltnamyje, ir man patinka drėgnas, švelniai dusinantis to šiltnamio oras, mėsingos jo sienas apraizgiusios orchidėjos, ritmingas kapsėjimas, pastogėje susikondensavsęs mūsų anglies dioksidas. aš prisimenu m., kuris nesuprasdavo, kaip europiečiai gali jo klausti, kiek kainavo jo nauji rayban’ai, kaip jis juokdavosi iš manęs, kai aš nerūpestingai sakydavau, kad kažkas yra expensive (pricey, austėja, pricey). supratau, kad man reikia įvertinimo, kad man reikia, kad kažkas manimi didžiuotųsi, kad man visai nesunku 10 valandų kasdien praleisti skaitykloje, kai žinau, kad mama, sulaukusi mano skambučio penktadienį, penktą valandą popiet, grįš namo, atsidarys butelį vyno ir lauks pirmadienio, kad lyg ir netyčia galėtų paskleisti gautas naujienas tarp savo bendradarbių (ji to niekada nepripažintų), kad aš įpratusi būti glostoma, būti gera, būti geriausia, būti nekvestionuojama, kad mano teta L. yra ir gal visada buvo tokia truputį maištininkė, tokia truputį keistuolė, tokia truputį juokinga, ir kad dėlto man, įpratusiai prie all of the above, visada būdavo labia sunku ją mylėti.

my extended family is one big mishap - už poros valandų rašau mylimiausiai a. - my extended family - žmonės, kurie man yra tolimesni negu tie, kurių dar nepažįstu (nepažįstamieji juk dar turi vilties), kurie per rinkimus visada balsuoja ne už tą partiją, kurie pravirkdo viešose vietose (buvo 2007-ųjų rugsėjo vidurys, vilkėjau pilką vilnonę suknelę, man ji atrodė labai graži), sutikę visų pirma pakomentuoja kūno svorio mutacijas, o tik tuomet klausia, kaip gyvenu - bet su kuriais esu neišvengiamai, biologiškai susijusi. tas ryšys mane gąsdina - todėl jau daug metų bandau jį atmesti, neigti, pamiršti, -

net jeigu tuo pačiu metu atmetu, neigiu ir pamirštu kažkokią dalį savęs.

‘there must be more to life than this’, - sakau mm. pirmą pavasario sekmadienį, apie pusę vienuolikos vakaro, suvalgiusi lėkštę makaronų ir pažiūrėjusi pusantro gilmore girls epizodo. there must be more, there must be more, kartoju kaip mantrą, jo dryžuotas megztinis, kurį šiandien vilkiu, kvepia kažkuo kitu, kažkuo nepažįstamu.

paskutinį kartą pavasaris buvo pavasariu du tūkstančiai šeštaisiais, kai į tris mėnesius netikėtai sutilpo visos mano kitų, buvusių pavasarių svajonės (nuo kalno ant galinės dviračio sėdynės, baisu, kad ilgas sijonas neįsisuktų tarp pedalų, susitikime šiąnakt vidurnaktį saloje, mielasis, paryčiais mes užsnūsime o tada skirtingu laiku eisime pusryčių, kad nieks nesuprastų, etc etc etc).

dabar, o dabar - mano galvoje - lyg koks aparačiukas, kaip tikslus kvarcinis laikrodis, lyg vanduo iš krano, kurio neįmanoma pilnai užsukti, lyg kraujas iš nosies - semiotika, kursinis, reikia mokytis olandų kalbą, reikia miegoti, laiku miegoti, kursinis, kursinis, bent septynias valandas kasdien, ne, šiandien negalėsiu pas tave atvykti vakarienės, kursinis, kursinis, tik - tik - tik, ne, rytoj negalėsiu irgi, tik - tik …

atsimenu, kažkada - grįžau namo, buvo žiemos atostogos, gal kokie du tūkstančiai septintieji, ir tėtis grįžo namo, tylus toks, ir aš sakau, kas yra, kas tau yra, ir jis sako, neturiu aš gyvenimo džaiugsmo, austėja, trūksta man.

tada nesupratau, nieko nesupratau tada, bet dabar, kai dabar apie tai galvoju - gyvenimo džaiugsmas čia niekuo dėtas. čia tas kvarcinis laikrodis, tas vanduo, bėgantis iš neužsukto čiaupo, nenuslopinamas atsakomybės ir pareigos jausmas, švininis sunkumas, į dugną, į dugną - kad austėja galėtų mokytis londone, kad austėjai nereikėtų savaitgaliais dirbti, kad turėtume vasarnamį prie jūros, kad gėlynai aplink namus būtų dailiai išpurenti, tik - tik, lapai nugrėbstyti, akvariumas išvalytas, tik - tik - tik - tik … -

įgimtas, nesiliaujantis tiksėjimas, visos mano tobulai išieškotų referatų pabaigos, mano tvarkingos paraiškos magistrantūrai į oksfordą, nepraleidžiamos paskaitos, nusėdėtos cia skaityklos kėdės ir niekur, niekur nedingstantis tikėjimas, ne, žinojimas, kad there must be something more to life, žinojimas, kuris nenutildo, nenuslopina to garso, kaip ir vaistai nenuslopina, nesusilpnina ritmingo pulso smilkiniuose prieš pat migrenos priepuoliui ateinant, net jeigu nusibodo, tas pats ritmas, kiekvieną rytą kertant waterloo tiltą, kiekvieną vakarą grįžtant atgal, koja už kojos, reikia gyventi, koja už kojos.

kai užsikirtinėju pasakodama apie cefalu katedrą per trečiadieninius seminarus, - tai vyksta ne dėl to, kad neturiu ką pasakyti:
man kartais papraščiausiai būna per sunku klausytis savęs.
kol bandau per pusantros sekundės sugalvoti sinonimą žodžiams power ir authority, mano rytų europietiškoji rrrrrrrrrrrrrr, dvidešimt trečioji abėcėlės raidė, ta pati, kurios niekaip neištardavau iki penkerių (aš ir sakau tau: ne jatas, bet jatas), kažkur tarp liežuvio linkio ir šiek tiek pravertų lūpų kaip gyva, kaip amžina gysla pulsuoja, užblokuoja visus kognityvius sugebėjimus, priverčia galvoti garsais, o ne žodžiais, klausytis savęs šnekant ir žinoti, kad šneku ne aš.
gal dėl to man ir patinka rašyti?
sudėlioti iš ženklų, o ne garsų, sakiniai gyvena savo gyvenimus. jie plaukia, plaukia jie - grakštūs, ritmingi, begarsiai, mylimi, bet ne mano: jie yra plūduriuojantus niekieno diskursai apie kuriuos kažkada rašė Foucault, jie yra skaitytojų, o ne autorių nuosavybė.
kiek daug pagrindo neturinčios arogancijos, kiek daug (su ja atsirandančios) įtampos, kiek daug vidinės panikos dingsta pilnai įsisavinus šį supratimą -

prie tuščio atviro word’o puslapio trečiame lse bibliotekos aukšte, juodu tušinuku galiniuose užrašų knygutės puslapiuose -
aš mąstau ne savo mintis.

tai jūs turite laiko sudalyvauti va šitoje parodoje (http://www.lithuanianembassy.co.uk/index.php?-1582586165),  skatinančioje mokytis šiek tiek kitaip žiūrėti į ryšį tarp kultūrinių - politinių - ekonominių centrų ir jų tariamų periferijų, bei emigraciją ir tapatybę, kuri yra konstruojama vizualiai.

niekada nesilankėte mūsų karalystėje? nieko tokio. ernestas, kurio labai puikiu tekstu ši paroda ir remiasi, skatina mus daug atviriau galvoti apie autorystę ir šalies pažinimą - jis juk būna ne vien tik fizinis, bet ir virtualus:

” Įsivaizduodamas ekspoziciją, aš matau dvigubas nuotraukas vieną šalia kitos - lietuviškas situacijos, įspūdžio ar fragmento originalas bei jo britiškas klonas. Kai virtualiai priartėju prie būsimų nuotraukų, pastebiu, kad originalai ne visuomet yra to paties autoriaus. Kartais jas padaro giminė ar draugas, kartais autorius panaudoja klasikinę kokio nors žymaus Lietuvos fotografo autoriaus nuotrauką - nes būtent ji priminė vaizdą, kurį autorius pamatė Londone. O kartais tai nuotrauka iš kokio nors lietuviško blogo. Mūsų parodos autorius tiesiog gavo leidimą ją pacituoti. “

urbanistiniaiklonai@gmail.com jūsų darbų laukia iki kovo 1d.

aš pažadu, aš pažadu,
tai bus labai teisinga paroda
(o ir kursinį, mama, spėsiu parašyti).

gero ketvirtadienio!

A.

kai man buvo šešiolika, aš buvau mergaitė. kai man buvo šešiolika, mano draugės irgi buvo mergaitės. tik tas mūsų mergaitiškumas nebuvo nusakytas lytiškumu, bet egzistavo kaip koks socialinis darinys, kaip miniatiūrinis kultas, kurio pagrindinė dogma buvo sylvios plath citata skelbianti, kad mergaitėms nereikia rašyti eilėraščių, mergaitės pačios yra eilėraščiai, ir kurį, jam jau pasibaigus, aš vadindavau (ir vadinu, ir vadinsiu) gražiausia_pasaulyje_paauglyste. oi, kaip aiškiai, kaip dailiai, su liniuote, tuomet buvo nubrėžtos visos mūsų linijos - šešioliktus / septynioliktus savo gyvenimo metus aš praleidau šokinėdama klases: mintinai žinoti poezijo sekcijos turinį vietinės reikšmės bibliotekoje, gerti tik arbatą (gerti tik vyną), penktadieniais nuvalyti dulkes nuo savo boružių kolekcijos, nešioti juodus batukus sy vyšniomis ir braškėmis ant snukučių, vakarais deginti žvakes, į ymeilus atsakyti laiškais, išmokti mintinai groti betoveno mėnesienos sonatą, keliauti traukiniais, ne autobusais, kiekvieną mėnesį tikrinti šiaulių dramos teatro repertuarą, tikėti ženklais ir stebuklais, kartais verkti.
su tais pačiais savo vyšniniais batukais ir švelniai rožiniu velvetiniu sijonu aš sužavėjau garbanotą norvegijos ambasados sekretorių, su tais pačiais batukais sėdėjau lėktuve palanga - kopenhaga - bergenas.
norvegijoje atslinko didžioji_užmarštis. tada apie tai negalvojau, tada gyvenau ir tiek (tik dabar, tik dabar atvirkščiai - daugiau galvoju negu gyvenu, bet apie tai gal kitą kartą), bet kai žiūriu atgal, man atrodo, kad būtent tada, ant supleišėjusių norvegiškų fjordų į šiaurę nuo bergeno aš supratau, kad dvi vyšnios ant juodų batuku nepadaro manęs tuo, kuo aš norėčiau būti. - (nors ir dabar, tomis retomis penktadienio popietėmis, kurias praleidžiu matavimosi kabinose regent gatvėje, kartais pagaunu savo žiūrinčią į veidrodį or laukiančią, kol matuojantis naują medvilninę suknutę įvyks transformacija, ir į mane žiūrės ta austėja, kurios atsiradimo laukiau būdama šešiolikos, labiau audrey hepburn negu elizabeth honing, -
o yra atvirkščiai.)
atsimenu, kažkada dar rudenį, dar du tukstančiai devintaisiais, mano mylima g. parašė šitą liūdną eilutę:

austėja ir aukštakulniai londono rudeny. - taip suauga mergaitės-eilėraščiai.
pusę dienos apie tai pagalvojusi, aš jai atrašiau, kad

man tai kažkaip atrodo, kad viskas ne taip paprasta - kulniukai kaukši londono grindiniu, o krepšyje - ponas marcelis ir jo tobulai aprašytos sraunių prancūzijos upių vandens lelijos, o plaukuose vėjas.
aš nežinau, kaip tai paaiškint, nežinau, kaip išsakyti, bet man tikrai, tikrai nėra nieko smagiau, negu būti viskuo, būti bet kuo.
šitiek metų buvau ta mergaite iš savo pačios eilėraščių, su ilgais sijonais ir puodeliu arbatos, o tada kažkaip supratau, kad pasaulis lygiai toks pat gražus nebandant nuolatos galvoti apie jį (ir save) kaip paveikslėlį, kurio visos dalys turi viena prie kitos derėti.
tu sakai, kad suaugau, aš sakau, kad išsilaisvinau - ar bent jau pradėjau laisvėti - būti neplanuodama pačio buvimo.
ne už ilgo mes susitikome pusryčių - prancūziškas batonas, atšalusios kavos likučiai, du indeliai jogurto, paukščiai virš temzės - tai buvo tikriausiai pats gražiausiais ketvirtadienis tą saulėtą lapkritį.
nes aš, kuri sedėjo ant to suoliuko ir klausėsi istorijų apie g. portugališkas klajones, yra ta pati aš, kurią investicine bankininkyste užsiimantis bičiulis h. kviečia to have a vodka evening this Friday (i‘ve had a strange week), yra ta pati aš, kuri instinktyviai CIA bibliotekoje ieško tokio kampo, kuriame nesėdi nė vienas pažįstamas žmogus, yra ta pati aš, kuri vakarais žiūri gilmore girls (o kartais ir desperate housewifes), yra ta pati aš, kuri ieško finansavimo doktorantūros studijoms, yra ta pati aš.

nes,
tikrai, tikrai nėra nieko smagiau, negu būti viskuo, būti bet kuo,

būti.

po penkių minučių monologo apie bizantijos įtaką viduramžių europoje, politinį/religinį bendrumą ir labai sklandžiai gyvavusią multikultūrinę visuomenę, alisa atsiremia į ofisinės kėdės atlošą, darsyk nusišypso ir sako:
‘i think it is the most amazing thing ever’. (ne was, bet is, - nes mes gi istorikai, ir mums labiausiai gyva yra tai, ko jau seniai nebėra.)

kaip mm. atradęs naują programą tvarkyti savo kursinio bibliografijai, kaip aš, ragaudama smėlinius (bet tikrai - kokia tekstūra, koks trapumas!) kambariokės lp sausainius su ananasiniu įdaru, kaip h., pasakodamas apie kalėdines atostogas, per kurias pamiršo net savo darbinio ymeilo slaptažodį -

- taip alisa, kasdien akių liniją kleopatriškai ilginanti juodu kosmetiniu pieštuku, kalba apie jau žlugusią bizantijos imperiją.