BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

rašyti

kai šiek tiek po septynių įmetu savo raktus į raudoną dėžutę BM darbuotojų kambarėlyje, londone jau temsta. bandau prisiminti, kada paskutinį kartą buvau tokią laiminga. tokia laiminga? seniai, gal kokią 2006-ųjų vasarą, kai su mm. leisdavom dienas vienas kitu stebėdamiesi ir labai daug važinėdami tarpmiestiniais autobusais. dabar atrodo, kad visa mano paauglystė vedė iki tų tobulų vasaros savaičių. jos (jis) buvo visko, ko aš kada nors norėjau, kulminacija.

apie laimę, man atrodo, yra sunku, bet būtina rašyti. jau tą 2006-ųjų metų vasarą aš pradėjau įtarti, kad ji susideda ne iš mažų, o didelių dalykų. kad mažai, iš tiesų, neužtenka. kad reikia laiko, reikia darbo, reikia drąsos, reikia daug atstiktinės, neracionalios sėkmės ir kartais - taip, žinau, trumpam - visos puzlės detalės susidėlioja į aiškią visumą.

tokį beveik holistinį, pseudo-religinį aiškumą aš ir jaučiu šiek tiek po septynių atsisveikindama su AN ir užtrenkdama jau seniai ištuštėjusio departamento duris. skambina P. - ar mes galim pagaliau tave ištempti iš darbo? išgeriam po du kokteilius kažkokiam centrinio london rusy, bet muziejaus paskalos ir M. istorijos yra klaikiai nuobodžios, todėl netrukus jau rakinu laukines duris, už kurių mm. žiūri vakaro žinias, geria vyną ir mikro bangų krosnelėje šildo iš vietinės reikšmės prekybos centro parsineštus marokietiškus maltinius.

tu esi mano puzlės detalė, sakau.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (4)

  1. tobulas įrašas. o pati pabaiga… ahh. tas paskutinis sakinys privertė nusišypsoti.sušildė.

  2. g.:

    gerai, kad parasei. nes tyliai vis pagalvodavau - kaip ? . aciu.

  3. Jaukiai, avyte :)

  4. Avyte, kur kodėl dingai? Trūksta tavęs čia.

Rašyti komentarą