BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

rašyti

kai šiek tiek po septynių įmetu savo raktus į raudoną dėžutę BM darbuotojų kambarėlyje, londone jau temsta. bandau prisiminti, kada paskutinį kartą buvau tokią laiminga. tokia laiminga? seniai, gal kokią 2006-ųjų vasarą, kai su mm. leisdavom dienas vienas kitu stebėdamiesi ir labai daug važinėdami tarpmiestiniais autobusais. dabar atrodo, kad visa mano paauglystė vedė iki tų tobulų vasaros savaičių. jos (jis) buvo visko, ko aš kada nors norėjau, kulminacija.

apie laimę, man atrodo, yra sunku, bet būtina rašyti. jau tą 2006-ųjų metų vasarą aš pradėjau įtarti, kad ji susideda ne iš mažų, o didelių dalykų. kad mažai, iš tiesų, neužtenka. kad reikia laiko, reikia darbo, reikia drąsos, reikia daug atstiktinės, neracionalios sėkmės ir kartais - taip, žinau, trumpam - visos puzlės detalės susidėlioja į aiškią visumą.

tokį beveik holistinį, pseudo-religinį aiškumą aš ir jaučiu šiek tiek po septynių atsisveikindama su AN ir užtrenkdama jau seniai ištuštėjusio departamento duris. skambina P. - ar mes galim pagaliau tave ištempti iš darbo? išgeriam po du kokteilius kažkokiam centrinio london rusy, bet muziejaus paskalos ir M. istorijos yra klaikiai nuobodžios, todėl netrukus jau rakinu laukines duris, už kurių mm. žiūri vakaro žinias, geria vyną ir mikro bangų krosnelėje šildo iš vietinės reikšmės prekybos centro parsineštus marokietiškus maltinius.

tu esi mano puzlės detalė, sakau.

Rodyk draugams

pirmadieniais kosmosas

vasaros pabaigos saulė švelnią laižo peraugusią žolę mūsų kieme. ta žolė kaip voratinklis - menki, išdžiūvę lapų lavonėliai (apie lapų lavonėlius kokioj aštuntoj klasėj nuostabų rašinį parašė k., kurios man trūksta, trūksta kasdien - kaip kokios trečiosios akies) ten įstrigę be galimybės išsilaisvinti.

vasarą, marcelijau, vasarą jau kerta rytoj, o šiandien aš galvoju, ar galėčiau mylėti vyrą (vyrą?), kuris nesupranta žodžių. skaityti virginia woolf (‘always it flies out to sea and always I fling after it words like nets’) yra kaip valgyti crème brulee yra kaip eiti, lėtai, iš vienos vietos į kitą - turint aiškų maršrutą, bet be jokio tikslo.

į londoną išskrendu šeštadienį, beveik vidurnaktį. virginią palieku savo paauglystės kambario knygų lentynoje - tegu glaudžiasi savo aplankstytais šonais prie bleizgio ir jakimavičiaus tyliai, bet užtikrintai skelbdama prozos pergalę prieš poeziją, ankstyvo dvidešimtojo - prieš ankstyvąjį dvidešimt pirmą, moteriško nerimo - prieš vyriškąjį.

londone? eilinė trumpalaikė nauja pradžia kalkėmis baltintame name aukštom lubom kažkur prie portobello turgaus. skirtumas tik toks, kad šį kartą bent nuomą susimokėsiu pati. mm. sakė, kad jei truputį taupysim, dar tikriausai liks ir šviežiom gėlėm ant virtuvės stalo.

p.s. indre - aš tik šiandien vakare, ieškodama aviųbaltų slaptažodžio seniai užmirštoje elektroninėje paštadėžėje, radau tavo laišką. sakau nuoširdžiai - ten išrašytas tikrų tikriausias kosmosas. bet apie tai kitą kartą, kitoje vietoje, kitaip.

ačiū, -

A.

Rodyk draugams

fox in the snow, where did you go?

didžiausi klausimai iškyla penktadienio vakarais, kai negali niekur eiti (nes, supranti, EGZAMINAS), todėl sėdi su nauja dailia suknele prie valgomojo stalo (neseniai supratau, kad gražiai apsirengus būna tiesiog lengviau mokytis) ir po truputį krapštai rosalindos krauss smegenis. o iš tikrųjų: kas kokį pusvalandį jutūbėj jungiesi eurobasket 2011 himną (bet koks klipas! taip, žinau, angliškas vertimas ir mane iš pradžių nuteikinėjo skeptiškai, bet po kokių penkiolikos kartų pripratau) ir norisi truputį verkti, nes negali jo nusiųsti mm. be jokio paaiškinimo - jis niekada nesuprastų, kodėl tokia juokinga ta vieta, kur policininkai anksti ryte prie darbinės mašinos kabinasi mažą trispalvę.

negana to, į klausimą, ‘iki kada būsi lietuvoj?’ D. atsako tiesiog ‘būsiu čia, gelbėsiu lietuvą nuo krizės’, o M. išklimingai praneša, kad ieškosi vilniuje darbo ir rugpjūčio mėnesį jau tikriausiai važiuos. ir vėl sugrįžta Didysis Kaltės Jausmas -

tuomet per daug nemąstydama atsidarau kultūros ministerijos svetainę, nacionalinės dailės galerijos svetainę, suprantu, kad neįsivaizduoju, kaip lietuvoje reikia ieškotis darbo, kad nežinau, ar galiu iškeisti savo olandiškas graviūras su visomis jų fantastiškomis linijomis į butą lazdijuose, taip imti ir atiduoti galimybę penktadienio popietę užsukti į V&A, tiesiog šiaip sau, paslampinėti po naujas viduramžių ir renesanso galerijas, o tas idėjas - apie gražius namus, tolimas keliones, brangius batelius ir rytinį ‘the guardian’ (the new york times?) prie kavos - nukelti į tolimus du tūkstančiai kažkelintuosius, kai mm. uždirbs užtektinai pinigų paremti mano buržujišką idealizmą. M. sako: sunkiausia yra atsisakyti ne gyvenimo, kurį jau turi, bet ateities ir galimybių. ji labai protinga ir labai, labai teisi.

aš nežinau, kaip reikia nežinoti, ko nori, nes man dažniausiai viskas būna tikrai labai aišku.  jei kažkas kelia per daug nerimo - tai iškart tampa įtartina. sėdžiu sau penktadienio vakare viena, su ta suknele (bet ji tikrai labai graži - ir va - vos tik pamačius žinojau, kad NORIU) ir galvoju, kad gal visas mano mąstymas yra kažkoks atvirkščias, gal tas - sugrįžimo - klausimas yra iš esmės neteisingai sukonstruotas. gal galvojant apie ateitį viską reikia daryti tiesiog truputį kitaip - neieškoti vizijos, o klijuoti aiškumus vienas prie kito - lyg keramikines plyteles vonioje (arba, jeigu dabar yra kokie 1995-ieji - klijuoti tų plytelių nubyrėjusias daleles, šviesiai mėlynas, mūsų senam bute tilžės gatvėje). ko aš - lengvai ir aiškiai - noriu? mm. ir katės (čia viena daili plytelė - šįryt, gerdama kavą, skaičiau apie europos sąjungos gyvūnų skiepų knygelę), ir dar uždirbti tiek, kad pati susimokėčiau už naujas sukneles ir elektrą, ir kartais galėčiau sau leisti savaitgaliui parskristi į lietuvą (arba savaitgaliui išskristi iš lietuvos). lengva ir aišku, bet bet kas toliau? ir, svarbiausia, kur?

2011-ųjų geografinės nuorodos jau aiškios. dėl ateities?

stay tuned for the next episode.

A.

Rodyk draugams

dar šiek tiek ta pačia niekam neįdomia tema:

kai po penktadieninės vyno degustacijos skundžiuosi vienam iš savo m., kad visoms mano pažįstamoms penkiolikmetėms (ir kai kurioms dvidešimtmetėms) ant facebook’o užtenka būti gražiais paveikslėlias ir tai nė kiek nepadeda jų sąmoningo savęs supratimo formavimuisi, jis man sako, kad aš neturėčiau norėti pasaulio, kurio jau negali būti. jei būtų vien tokių kaip tu valia, pyksta m., ir industrinė revoliucija nebūtų įvykusi. ir mes, susitikę kažkur ant norvegiškų fjordų, neskraidytume kartu ragauti vyno kartą ar du per metus.

jis sako dar daug ką, eilinį kartą pakeičia mano nuomonę (man patinka, kai žmonės pakeičia mano nuomonę) ir eidama namo galvoju, kad gyvenime man pasisekė sutikti gana daug labai, labai protingų žmonių. kartais piktų, dažniausiai - dailiai išlygintais marškiniais, madingais akinių rėmeliais. svarbiausia - be jokio automatizuoto idealizmo, be  emocija paremtų bandymų neigti sistemą ir tai darant, neva, gelbėti pasaulį. be regresyvios nostalgijos laikams, kurie jau buvo.

to automatizuoto idealizmo, neišmąstyto žiemojimo radikalioje politinėje kairėje aš bijau labiausiai, nes, reikia  pripažinti, turiu jam polinkį. skaitau the guardian, balsuoju už leiboristus, seku lietuviškojo ‘feministinio fronto’ judėjimą ir instinktyviai pykstu dėl kiekvienos uždarytos oksfordšyro bibliotekos. m. pasakytų, kad esu grėsmingai priartėjusi prie griežtai dvilypės (binarios? pasak google translate, toks lietuviškas žodis egzistuoja) politinių ir socialinių vertybių sistemos įsisavinimo. sistemos kurioje - vien iš to, kaip žmogus rengiasi ir kur jis valgo priešpiečius - gali nesunkiai pasakyti, kurią izraelio ir palestinos konflikto pusę jis remia, ir kokia jo nuomonė apie didžiosios britanijos aukštojo mokslo reformą.

vakar ar užvakar, pavargusi nuo henriko goltzijaus ir jo fantastiškų linijų, peržiūrinėjau naujus skv įrašus. kažkur tarp komentarų ji rašė, kad ‘būti/tapti geru žmogumi yra amžina siekiamybė, tikslas. kažkas, ką verta apmąstyti iš naujo ir iš naujo milijonus kartų’. aš - gal ir naiviai, bet vis tik - tikiu, kad esu - asmeniniame, kasdieniniame lygmenyje - geras žmogus (išankstinis disclaimer visiems tiems, kurie studijavo kultūros ir antropologijos mokslus, todėl yra labai post-modernūs : tas gerumas, aišku, yra labai specifinis, krikščioniškas, gal net lietuviškas, be jokių universalumo pustonių.) ta mano siekiamybė, kasdienių apmąstymų vertas tikslas - tapti sąmoninga piliete.

paskutinį sakinį performulavau kokius keturis kartus - ir jis vie tiek nuskambėjo labai pompastiškai. bet išties visa tai užrašiau labai nuoširdžiai, su lengvu liūdnumo atspalviu, su žinojimu, kad -  tokios pompastiškai egzistencinės asmeninio pilietiškumo paieškos tikriausiai yra pasaulio, kurio jau negali būti dalis.

Rodyk draugams

‘to the curious and inquisitive eye’

man patinka mokytis - iš knygų, bet ir iš žmonių. kalbėti sunkiau nei rašyti, bet klausyti lengviau nei skaityti - kiekvienas sutiktas kaip kokia audio-knyga, kaip vidinių tiesų enciklopedija.
jau gerokai po vidurnakčio - ir netrukus mes su K. pradėsime nesustabdomai juoktis, juoktis taip, kaip juokiamasi tik lietuvoje, juoktis lietuviškai - ir tai net ne sentimentali emigranto užuomina, o empyriškai patikrintas faktas - mano juoko mazgelis yra suraizgytas geografiškai, suraizgytas ir pritvirtintas kelių po visą šalį išsibarsčiusių virtuvių pastalėse.

jau gerokai po vidurnakčio - ir rūtelė sėdi vienoje tų virtuvių, kamputyje prie šaldytuvo (ji visada sėdi tam kamputyje prie šaldytuvo) ir sako, lyg mums, bet labiausiai tikriausiai sau - kad perdėtas kažko siekimas yra tuščias, kad jai to nesinori, kad jai svetima. vilnius jai per didelis, sako rūtelė -kartais galvoju apie klaipėdą, kartais apie zarasus. mes su K. instinktyviai prieštaraujam - juk pats siekimo procesas yra tiesiog viena iš saviraiškos formų, sakau, ir kaip jis gali būti betikslis? - bet vis tiek tuos tris sakinius - kaip akmenėlis į kišenę - įsikišu, nešiojuosi, karts nuo karto netyčia užčiuopiu - turtingesnė jaučiuosi.

Rodyk draugams

simuliakrų simuliakrai

kažkada, tikriausiai skaitydama, tikriausiai S bibliotekoje, ant pilkos užrašinės nugarėlės surašiau tris dalykus, kuriuos praradau, ir tris, kuriuos atradau per pastaruosius penkis metus. taip kompaktiškai, tiksliai taip - ketvirtadalis mano gyvenimo tilpo šešiuose žodžiuose.
poezija / religija / kalba
maistas / lytiškumas / dailė

labai netikėtas ir gal net kiek bauginančiai simetriškas posūkis nuo idėjos link medžiagos, visur. poezija iškeista į kreminius pyragaičius, neįtikėtinai tirštą, beorę cappuccino plutelę, į troškinį su persikais ir chorizo po penktadieninių paskaitų. dievas į kūną, į lytiškumą - bet ne tą, kuris mano, kuris gali būti fiziškai suvokiamas esamuoju laiku.

man sunku galvoti save kaip kūną, net šalia mm. kaip kūnas aš sau neįdomi. todėl lytiškumas tampa teoriniu, vizualiu ir, svarbiausia, istoriniu konceptu. religija irgi yra: teorinė, vizuali ir istoriškai kintanti. jei ji kažkada padėjo man susivokti moralinių normatyvų masėje, tai - dabar - renesanso vyrai, moterys, hermafroditai - tampa tų normatyvų kintamumo įrodymais, atsitiktinimų, ant kurių tos normos yra statomos, pavyzdžiais. kažkada tikėdavau žodžiais, dabar tikiu: potepiais, įspaudais, raudonos kreidos linijomis.

2011-ais gyventi yra geriau negu 2010-aisias yra kitaip negu 2006-ais.

Rodyk draugams

intarpas:

viskas gerai. mm. atsiuntė nuotraukas, jas reikia tik tvarkingai išdėlioti powerpoint’e, surašyti dar porą tūkstančių žodžių, ir jau labai greitai, už dvidešimt trijų valandų, paskutinį kartą viešai pakalbėti apie muziejų mokslą popietiniame dailėtyros seminare. 2011-aisiais gyventi yra daug geriau nei 2010-aisiais, ir širdis tų viešų kalbų metu plaka minimaliai, tvarkingai, vien tik tam, kad pompuotų kraują, o ne tiksėtų - kaip chronometras - skaičiuodama prieš akis bėgančius pranešimo sakinius. balsas trūkčioja tik ties žodžiais, kurių ir šiaip nesugebu ištart, pavyzdžiui, laborious.

kita vertus:

nerimas, vidinis nestabilumas, visiškas priklausymas nuo savęs, atsispindinčios kitų žmonių manęs sąmonėje - kaip veidrodyje. man dvidešimt trys, iš to jau aš nebeišaugsiu. belieka tik ieškoti efektyviausių savisaugos būdų, greičiausių nusiraminimo strategijų. šią žiemą man padeda: sausainių kepimas, tomas manas (hansas kastorpas), newsnight per bbc 2, miegas, ir dar žmonės, kartais, žmonės, ypač tie, atsitiktiniai.
šią žiemą man patinka: apvilkti paviršių atvirumo kostiumu, kai net pats įtiki, kad žodžių, nesvarbu, angliškų ar lietuviškų, užtenka tam, kad atsivertum - sau ir kitiems.

‘ateities baimė’, aiškinu r.
‘and the corrosive pressure to succeed’, ji man atsako. abi linksim ir šypsomės patenkintos, kad pavyko identifikuoti problemas, rasti bendrumą, racionalizuoti save pačias. ji man atsako, aš linksiu galva, nors to spaudimo (ir tos baimės - nesekmės baimės) beveik nejaučiu. tai, kas mano facebook’o statusuose, mano pokalbiuose su mama, mano laiškuose tolimajai, tolstančiai, nutolusiajai A. įgauna ateities baimės formą, yra vien tik nerimas, vien tik nuolatinė, visiška savęs nepažinimo panika.

Rodyk draugams

archeologija

pasak skaipo statusų, mano puseserių vaikams jau prasidėjo paauglystė ir jie klausosi lygiai tų pačių guns‘n‘roses dainų, kurių aš klausiausi, kaip buvau penkiolikos, kurių klausėsi mi., kai buvo.
keistas bendrumo pojūtis - taip ir norisi pasakyti - ei! aš tave suprantu ir, žinai, tu nevisada taip jausies.
iš neaiškių atminties užkaborių iškyla pirmos kalėdų dienos vakaras kokias gūdžiais - 2002iais? aš pakuojuosi daiktus, nes mes važiuosim naujų metų švęsti į maskvą, kur aš nusifotografuosiu prie lenino mauzoliejaus ir parašysiu vieną iš pirmų padoresnių eilėraščių gulėdama vonioje tetos tajos bute. aš pakuojuosi daiktus, karts nuo karto pasitikrinu rašykus, mano winamp‘as plėšia guns‘n‘roses tam, kad pripildytų mano gyvenimą visom tom liūdnom emocinėm dramom, kurių per stiprus savisaugos instinktas dar nebuvo leidęs man išgyventi.
vienoje autobuso šiauliai - ryga - maskva pusėje (ten sėdi mi.) klaikiai šalta, o kitoje (ten sėdžiu aš) - klaikiai karšta.

Rodyk draugams

kažkada gegužę

mano vasaros būna dar akademiškai intensyvesnės!, sako alisa, ir man pasidaro taip neįmanomai gėda dėl tų valandų praleistų žiūrint true blood ir ugly betty tuščiuose namuose, geriant kavą, dėl žmonių žurnalo ketvirtadieniais ir stiliaus penktadieniais, dėl pievelės už mūsų namo, kur užsnūstu perskaičiusi penkis piotrowskio puslapius.
rytai būna skirti kalboms, sako alisa, - ir aš įsivaizduoju save kaip gabalėlį metalo, kurį reikia išgryninti. įsivaizduoju save užterštą, užsiteršusią, užsimiršusią. man įdomu, ar dar turiu vilties iš savęs padaryti geresnę savęs pačios versiją. tikriausiai, kad ne, - bet alisa kalba toliau.
once you have been spoiled by the academia, you cannot go back, sako alisa, - ir aš noriu ja būti.

mano rankos jau tiesiasi pirkti bilietus namo tam penktadienio vakarui po paskutinio egzamino, kur laukia tuščios pervalkos krantinės ir molai, kur tam, kad pasitikrintum facebook‘ą, reikia bent keturiasdešimt minučių minti dviračiu, kur įsivaizduoju save su ispanų kalbos žodynu, su john‘o manning‘o knyga apie emblemas, kartais paskambina mama, savaitgaliais atvažiuoja mi. atsikėlusi aštuntą aš per mišką bėgu jūros link.
kartais man atrodo, kad pusė mano gyvenimo (ir pusė mano tinklaraščio) susidėlioja iš tokių kognityvių vaizdinių, iš tarpų tarp to, kaip viskas yra, ir to, kaip viskas turėtų būti. šiandien, vis tik, esu laiminga dėl to, kad niekada taip ir neįtikėjau, jog gali užtekti būti tiesiog savimi. orų prognozė žada, kad vakare lis.

Rodyk draugams

to mm., for all those breakfasts.

kažkada kolekcionavau eilėraščius - dailiai atsispausdindavau ar išsikirpdavau, kartais šalia įklijuodavau kokią iliustraciją, ir segdavau į tokį baltą segtuvą storokais, pusiau permatomais viršeliais. tai buvo vienas iš nedaugelio sistematiškai sėkmingų mano paauglystės projektų, kuris tęsėsi gal apie metus, o ir dabar aš tą aplanką kartais atsiverčiu, ypač kai būnu namie, ypač kai noriu prisiminti kaip tiksliai žodžiai ir eilutės bėgioja tame eilėraštyje, kuris prasideda su aš laukiu miego / lyg jis padėtų išvengti gyvenimi, ir baigiasi su pakentėk dar, sako / lyg būtų ko laukti.

dabar, kai su eilėraščiais baigta, kai knygos daug sunkesnės ir storesnės, vienintelis dalykas, kurį aš norėčiau kolekcionuoti, yra dedikacijos. kartu su ta, dedikuota ‘to my renaissance man’, truputį padėjusia apsispręsti, kad šį rudenį man reikės dėstytojos, kuri kartais labai primena moterį - katę, kuri, tikriausiai, yra moteris - katė, ir mano mylimiausios j-woo padėka savo šeimai ‘for constantly reminding me that there is more to life than that’,
va kas yra labai, labai gražu:
‘this book was written in a time not of inwardness, but of love. if it is the fragment of an autobiography, then it is a marriage portrait dedicated to my wife lisbet.’

Rodyk draugams