ak, čia tikriausiai kalta vaičiulaičio valentina, o gali ir meksikietiški serialai mokyklinių vasaros atostogų vidudieniais (ten visada būdavo toks personažas, kuris įsimylėdavo pagrindinę veikėją, ir būdavo labai geras ir labai gražus, o tada ji jam pasakydavo - pedro, tu man kaip brolis - ir abu pravirkdavo), — bet meilė be atsako man vis dar atrodo beveik tobulai taurinanti būsena.
ne tuomet, kai tikiesi, kai lauki atsako, kai tikrini elektroninį paštą kas penkioliką minučių, kai rašai eilėraščius ir negali susikaupti per chemijos pamokas - toks intensyvumas man jau tapo svetimu, ir jis tikriausiai nėra gražus pats iš savęs, o tik dėl potencialaus galutinio (ir būtinai laimingo) rezultato. šį kartą aš turiu galvoj tą kitokią, tą beviltišką jauseną - kai viskas, kas gali būti pasakyta, jau yra pasakyta, kai viskas, ko galima buvo tikėtis, neišsipildė. ne tolstojaus natašą, o sonią - tą pašalinę, tą mažiau svarbią meilės istoriją, kurios nelaiminga pabaiga yra privaloma vien tik tam, kad subalansuotų visų kitų laimę.

kai su h. geriu savo sojų latę mažutėlėje kavinukėje cenriniame londone, o kalba pasisuka apie baltijos šalių ekonomikos žlugimą - arba - norą gyventi prancūzijoje - arba - visokius bendrus pažįstamus, kitąmet atvažiuosiančius studijuoti į miestą, kuriuos dalinamės mes, - h. atrodo kaip niekad nuostabus, kaip niekad šalia. noriu jo klausti, ar jis jos vis dar pasiilgsta, ar vis klijuoja jos siunčiamus atvirlaiškius ant sienos šalia lovos (ar ji vis dar siunčia jam atvirlaiškius?), ar mokosi estų, ar sapnuoja?
noriu jo klausti, bet ne. pavasario popietės per trumpos, kava atšąla per greitai, o ir šiaip - klausimo/atsakymo struktūra man niekada neatrodė vienintelis patikimas informacijos šaltinis.
fikcijos, išgalvoti gyvenimai, išorinė emocijų aplikacija yra lygiai tokie pat patikimi.
” - still, it grieves me to think that unicorn does not exist, or never existed, or cannot belive one day.
- (…) but console yourself, they exist in these books, which, if they do not speak of real existence, speak of possible existence.”
(umberto eco, rožės vardas, psl. 307).
Rodyk draugams