 |
 |
|
 |
||
 |
 |
dar kartais būna tokie šeštadieniai, kai pakeliui iš vienos bibliotekos į kitą satrbucks‘e man padaro per saldžią frapuccino, ir aš jaučiu, kaip mano smegenys apsitraukia cukraus glajumi, o žemė pradeda suktis truputį lėčiau.
vieną dieną, kokiais 2011-aisiais, aš būtinai auginsiu katę. ir toliau lankstysiu net ir skolintų knygų kampus - auksiniais siūlais ar dailiai piešinėliais išraityti skirtukai man tokie tolimi. (mokytis būti savimi reiškia nebeliūdėti dėl to, kad perskaitytas nuo neperskaitytų puslapių puslapėlių mano knygose skiria tesco čekiai, pieštukai nukramtytais galais ar seniai perskaityti laiškai, be jokio sentimentalaus bagažo - vien tik tam, kad atskirtų senas istorijas nuo naujų istorijų, ir mane - naują, nuo senos)
auginsiu aš tą katę, o ta katė murks, murks, glaustysis prie kojų. turėsiu tikrus namus pačios nudažytomis sienomis, ir laminuotos grindys bus paslėptos po visokiais margais kilimais, kurių raštai nederės vieni su kitais, o tarp siūlų siūlelių slėpsis kibirai smėlio - lyg ir vėl būčiau nenusipurčiusi storiapadžių sandalų grįždama iš rudenėjančių pervalkos miškų, kur medis prie medžio - voratinkliais prirakinti.
manęs ateis aplankyti mm., mes jau seniai vienas kito nebemylėsim.
bet mano liūdesio dainos išlieka tos pačios.
po butelio rose, mi sako:
kad ir ką tu pasirinktum, vėliau atrodys, kad padarei klaidą.
dar negaliu,
dar nesugebu to artikuliuoti, ištarti, užrašyti, bet
viskas keičiasi,
aš keičiuosi.
tik:
kodėl pokyčiai dažniausiai ateina pabaigų pavidalu?
noriu noriu miego,
ir kad tu daugiau man nebesiųstum laiškų.
kurie nešioja juodus kostiumus ir baltus, dailiai iškrakmolintus marškinius, o kai pasilenkia kažko paiimti iš apatinės spintelės, netyčia išlenda jų ryškiai raudonos kojinės. everything is not lost, - galvoju gerdama savo popietinę cappuccino cia požemiuose.
sekmadienio vakaro įkvėpimas numeris vienas:
nuostabioji kombinozuota matilda iš hel looks.
plius:
trumpas norų sąrašas rugpjūčio pabaigai, ant įkaitusio pervalkos smėlio:
visos giminės moterys, trumpi plaukai (labai trumpi plaukai), pora naujų TOMS, daug balto vyno, sovietinis avantgardas, blyneliai ir karti juoda kava pusryčiams, jūros gėrybių paella pietums.
liko lygiai dvi savaitės,
o iki tol:
klausimas nr. 1: kaip nepramigti traukinio briuselio link rytoj ryte?
klausimas nr. 2: ar nauja skalbimo mašina tilps į senos skalbimo mašinos vietą?
klausimas nr. 3: (ar) kas atsitiko per tas paskutines dešimt minučių - nuo vietinio pub’o uždarymo, iki atsisveikinimo - su h., ketvirtadienio paryčiais, po dviejų butelių vyno?
klausimas nr. 4: kodėl aš vakar nusipirkau pirmą prusto tomą? kodėl jaučiuosi tokia nejaukiai pretenzinga jei metro kas nors nužvelgia tos knygos viršelį? (gal reiktų aplenkti dailiu gelėtu popieriumi?)
A.
p.s. DISCLAIMER: entuziastingi blog’o įrašai visai nereiškia entuziastingo gyvenimo. faktai jūsų vaizduotėje ir (tie patys) faktai mano realybėje yra du skirtingi dalykai. o ir TOMS’ams, man atrodo, aš pagailėsiu pinigų.
šiandien nunešus išgryninti pirmo vasarinio atlyginimo čekį sužinojau, kad you will be able to withdraw money from the atm probably on friday. ten prasidėjo, ten ir baigėsi šio pirmadienio istorija: mano piniginėje yra keturi pencai.
pietų pertrauka buvo trumpa. užsikaičiau puodelį arbatos, šaldytuve radau pieno. išmokau manipuliuoti duomenimis excelyje. S. papasakojo apie savo magistrantūrą in museum-and-gallery-studies. tris kartus atsiliepiau ofiso telefonu.
galvą skaudėti pradėjo apie trečią valandą popiet. analizuodama muziejaus, kurio rūsyje pirmadieniais slepiuosi (o tas rūsys vėsus ir drėgnas), lankytojų etninę sudėtį, bandžiau prisiminti, ką palikau šaldytuve po šiandieninių pusryčių (jie prasidėjo maždaug 06:25) su M.: trys bulvės, indelis pigios gvakamolės, indelis pigaus aviečių džemo, egg-free mayo, ketvirtadalis agurko. grietinė? spintelėje turi būti ryžių, kynvos ir lęšių. (spintelėje visada būna ryžių, kynvos ir lęšių). kavos nėra. vienuolika piliulių nuo galvos skausmo. NĖRA KAVOS.
išgyvensiu, aišku, kad išgyvensiu. o išgyvenusi (ir tiek daug sutaupiusi!) penktadienį pirksiu butelį rimto vyno (p.s.: mes vasarą geriam tik baltą), trauksiu iš spintos klostuotą sijoną (tą oranžinį, žemiau kelių, žinot, aš vis įtariu, kad jis šiek tiek permatomas. bet šituose namuose su baby blue vonios sienomis ir londono apžvalgos ratu pro langą mes neturime didelio veidrodžio — tai aš ir nežinau, ar tikrai, tai aš ir pamirštu kieno nors klausti, pamirštu, o gal tiesiog dažniausiai vaikštau viena), ir klubais, klubais siūbuosiu žiūrėdama pro vienintelį langą t. pusrūsyje. jo mergaitė išvažiuoja, su visam išvažiuoja …
savo praradimuose
t. bus gražus.
ak, čia tikriausiai kalta vaičiulaičio valentina, o gali ir meksikietiški serialai mokyklinių vasaros atostogų vidudieniais (ten visada būdavo toks personažas, kuris įsimylėdavo pagrindinę veikėją, ir būdavo labai geras ir labai gražus, o tada ji jam pasakydavo - pedro, tu man kaip brolis - ir abu pravirkdavo), — bet meilė be atsako man vis dar atrodo beveik tobulai taurinanti būsena.
ne tuomet, kai tikiesi, kai lauki atsako, kai tikrini elektroninį paštą kas penkioliką minučių, kai rašai eilėraščius ir negali susikaupti per chemijos pamokas - toks intensyvumas man jau tapo svetimu, ir jis tikriausiai nėra gražus pats iš savęs, o tik dėl potencialaus galutinio (ir būtinai laimingo) rezultato. šį kartą aš turiu galvoj tą kitokią, tą beviltišką jauseną - kai viskas, kas gali būti pasakyta, jau yra pasakyta, kai viskas, ko galima buvo tikėtis, neišsipildė. ne tolstojaus natašą, o sonią - tą pašalinę, tą mažiau svarbią meilės istoriją, kurios nelaiminga pabaiga yra privaloma vien tik tam, kad subalansuotų visų kitų laimę.
kai su h. geriu savo sojų latę mažutėlėje kavinukėje cenriniame londone, o kalba pasisuka apie baltijos šalių ekonomikos žlugimą - arba - norą gyventi prancūzijoje - arba - visokius bendrus pažįstamus, kitąmet atvažiuosiančius studijuoti į miestą, kuriuos dalinamės mes, - h. atrodo kaip niekad nuostabus, kaip niekad šalia. noriu jo klausti, ar jis jos vis dar pasiilgsta, ar vis klijuoja jos siunčiamus atvirlaiškius ant sienos šalia lovos (ar ji vis dar siunčia jam atvirlaiškius?), ar mokosi estų, ar sapnuoja?
noriu jo klausti, bet ne. pavasario popietės per trumpos, kava atšąla per greitai, o ir šiaip - klausimo/atsakymo struktūra man niekada neatrodė vienintelis patikimas informacijos šaltinis.
fikcijos, išgalvoti gyvenimai, išorinė emocijų aplikacija yra lygiai tokie pat patikimi.
” - still, it grieves me to think that unicorn does not exist, or never existed, or cannot belive one day.
- (…) but console yourself, they exist in these books, which, if they do not speak of real existence, speak of possible existence.”
(umberto eco, rožės vardas, psl. 307).
aš nemanau, kad esu padariusi neištaisomų klaidų. tikrai, aš stengiuosi būti gera, ir man dažniausiai išeina, aš stengiuosi patikti, labiau kitiems, nei sau - tai mano bausmė, mano predikamentas, mano geros katalikės mergaitės sindromas:
būti vidutinybe tarp vidutinybių,
protinga tarp protingų,
nelaiminga tarp nelaimingų,
ir atvirkščiai.
aš nemanau, kad esu padariusi neištaisomų klaidų, todėl galiu sau leisti prabangą jaudintis dėl mažų mažutėlių dalykų. gėdos jausmas atslenka kaip koks tamsus kamuolinis debesis virš vakarinės miesto pusės - kad nesupratau, kad taip netinkama, kad nepagalvojau, kad kažkas blogai jausis, kad neįvertinau situacijos, kad elgiausi vadovaudamasi instinktais, beveik automatiškai, kad pati sau netikėtai nesuvaldžiau kažin kokios žvėriškos jėgos ir ji išlindo į paviršių mano daiktavardžiuose ir būdvardžiuose, mano intonacijose ir žvilgsniuose.
trumpos istorijos, kasdienybės epizodai, sutrūkinėjusios kino juostos - trinasi į vidinę kaukolės pusę, pūslėmis nueina, sapnais sugrįžta, priverčia būti -
ne savimi, bet su savim.
šiandien apie septintą vakaro gavau tokį ymeilą. atidariau, perskaičiau primus du sakinius, uždariau, atidariau, pradėjau skaityti antrą pastraipą, uždariau. išjungiau laptopą, prikroviau du lagaminus dailiai sulankstytų megztinių, skarų ir mm. kojinių (man iš tiesų šiek tiek nejauku pagalvojus, iš kur mano spintoje prisikaupė tiek porų mm. kojinių), išsiviriau makaronų, pradėjau rūšiuoti šįmečius konspektus, visą virtuvinės spintelės turinį (garstyčių miltelius ir ciberžolę, alyvuogių aliejų ir ryžius, saulėje džiovintus pomidorus ir česnakus) sukroviau į didžiulę permatomą dėžę, beviltiškai ieškojau įdomių gyvenimų (ar bent jau kokių naujų gandų, come on) facebook’e, pažiūrėjau pusę bergman’o ‘rudens sonatos’, išskaičiau kokį milijoną maistinių tinklaraščių, ir galiausiai, po penkių valandų bandymo atidėlioti tai, kas neišvengiama, bet taip baisu, pas rūtą perskaičiau, kad ‘reikia daryti dalykus, kurių labiausiai bijai - tam, kad nebebijotum.’
tai aš jau tuoj, tik pabaigsiu šitą įrašą,
ir –