thinking of other things.

‘there must be more to life than this’, - sakau mm. pirmą pavasario sekmadienį, apie pusę vienuolikos vakaro, suvalgiusi lėkštę makaronų ir pažiūrėjusi pusantro gilmore girls epizodo. there must be more, there must be more, kartoju kaip mantrą, jo dryžuotas megztinis, kurį šiandien vilkiu, kvepia kažkuo kitu, kažkuo nepažįstamu.

paskutinį kartą pavasaris buvo pavasariu du tūkstančiai šeštaisiais, kai į tris mėnesius netikėtai sutilpo visos mano kitų, buvusių pavasarių svajonės (nuo kalno ant galinės dviračio sėdynės, baisu, kad ilgas sijonas neįsisuktų tarp pedalų, susitikime šiąnakt vidurnaktį saloje, mielasis, paryčiais mes užsnūsime o tada skirtingu laiku eisime pusryčių, kad nieks nesuprastų, etc etc etc).

dabar, o dabar - mano galvoje - lyg koks aparačiukas, kaip tikslus kvarcinis laikrodis, lyg vanduo iš krano, kurio neįmanoma pilnai užsukti, lyg kraujas iš nosies - semiotika, kursinis, reikia mokytis olandų kalbą, reikia miegoti, laiku miegoti, kursinis, kursinis, bent septynias valandas kasdien, ne, šiandien negalėsiu pas tave atvykti vakarienės, kursinis, kursinis, tik - tik - tik, ne, rytoj negalėsiu irgi, tik - tik …

atsimenu, kažkada - grįžau namo, buvo žiemos atostogos, gal kokie du tūkstančiai septintieji, ir tėtis grįžo namo, tylus toks, ir aš sakau, kas yra, kas tau yra, ir jis sako, neturiu aš gyvenimo džaiugsmo, austėja, trūksta man.

tada nesupratau, nieko nesupratau tada, bet dabar, kai dabar apie tai galvoju - gyvenimo džaiugsmas čia niekuo dėtas. čia tas kvarcinis laikrodis, tas vanduo, bėgantis iš neužsukto čiaupo, nenuslopinamas atsakomybės ir pareigos jausmas, švininis sunkumas, į dugną, į dugną - kad austėja galėtų mokytis londone, kad austėjai nereikėtų savaitgaliais dirbti, kad turėtume vasarnamį prie jūros, kad gėlynai aplink namus būtų dailiai išpurenti, tik - tik, lapai nugrėbstyti, akvariumas išvalytas, tik - tik - tik - tik … -

įgimtas, nesiliaujantis tiksėjimas, visos mano tobulai išieškotų referatų pabaigos, mano tvarkingos paraiškos magistrantūrai į oksfordą, nepraleidžiamos paskaitos, nusėdėtos cia skaityklos kėdės ir niekur, niekur nedingstantis tikėjimas, ne, žinojimas, kad there must be something more to life, žinojimas, kuris nenutildo, nenuslopina to garso, kaip ir vaistai nenuslopina, nesusilpnina ritmingo pulso smilkiniuose prieš pat migrenos priepuoliui ateinant, net jeigu nusibodo, tas pats ritmas, kiekvieną rytą kertant waterloo tiltą, kiekvieną vakarą grįžtant atgal, koja už kojos, reikia gyventi, koja už kojos.

Rodyk draugams

kai užsikirtinėju pasakodama apie cefalu katedrą per trečiadieninius seminarus, - tai vyksta ne dėl to, kad neturiu ką pasakyti:
man kartais papraščiausiai būna per sunku klausytis savęs.
kol bandau per pusantros sekundės sugalvoti sinonimą žodžiams power ir authority, mano rytų europietiškoji rrrrrrrrrrrrrr, dvidešimt trečioji abėcėlės raidė, ta pati, kurios niekaip neištardavau iki penkerių (aš ir sakau tau: ne jatas, bet jatas), kažkur tarp liežuvio linkio ir šiek tiek pravertų lūpų kaip gyva, kaip amžina gysla pulsuoja, užblokuoja visus kognityvius sugebėjimus, priverčia galvoti garsais, o ne žodžiais, klausytis savęs šnekant ir žinoti, kad šneku ne aš.
gal dėl to man ir patinka rašyti?
sudėlioti iš ženklų, o ne garsų, sakiniai gyvena savo gyvenimus. jie plaukia, plaukia jie - grakštūs, ritmingi, begarsiai, mylimi, bet ne mano: jie yra plūduriuojantus niekieno diskursai apie kuriuos kažkada rašė Foucault, jie yra skaitytojų, o ne autorių nuosavybė.
kiek daug pagrindo neturinčios arogancijos, kiek daug (su ja atsirandančios) įtampos, kiek daug vidinės panikos dingsta pilnai įsisavinus šį supratimą -

prie tuščio atviro word’o puslapio trečiame lse bibliotekos aukšte, juodu tušinuku galiniuose užrašų knygutės puslapiuose -
aš mąstau ne savo mintis.

Rodyk draugams

tai jūs turite laiko sudalyvauti va šitoje parodoje (http://www.lithuanianembassy.co.uk/index.php?-1582586165),  skatinančioje mokytis šiek tiek kitaip žiūrėti į ryšį tarp kultūrinių - politinių - ekonominių centrų ir jų tariamų periferijų, bei emigraciją ir tapatybę, kuri yra konstruojama vizualiai.

niekada nesilankėte mūsų karalystėje? nieko tokio. ernestas, kurio labai puikiu tekstu ši paroda ir remiasi, skatina mus daug atviriau galvoti apie autorystę ir šalies pažinimą - jis juk būna ne vien tik fizinis, bet ir virtualus:

” Įsivaizduodamas ekspoziciją, aš matau dvigubas nuotraukas vieną šalia kitos - lietuviškas situacijos, įspūdžio ar fragmento originalas bei jo britiškas klonas. Kai virtualiai priartėju prie būsimų nuotraukų, pastebiu, kad originalai ne visuomet yra to paties autoriaus. Kartais jas padaro giminė ar draugas, kartais autorius panaudoja klasikinę kokio nors žymaus Lietuvos fotografo autoriaus nuotrauką - nes būtent ji priminė vaizdą, kurį autorius pamatė Londone. O kartais tai nuotrauka iš kokio nors lietuviško blogo. Mūsų parodos autorius tiesiog gavo leidimą ją pacituoti. “

urbanistiniaiklonai@gmail.com jūsų darbų laukia iki kovo 1d.

aš pažadu, aš pažadu,
tai bus labai teisinga paroda
(o ir kursinį, mama, spėsiu parašyti).

gero ketvirtadienio!

A.

Rodyk draugams

kai man buvo šešiolika, aš buvau mergaitė. kai man buvo šešiolika, mano draugės irgi buvo mergaitės. tik tas mūsų mergaitiškumas nebuvo nusakytas lytiškumu, bet egzistavo kaip koks socialinis darinys, kaip miniatiūrinis kultas, kurio pagrindinė dogma buvo sylvios plath citata skelbianti, kad mergaitėms nereikia rašyti eilėraščių, mergaitės pačios yra eilėraščiai, ir kurį, jam jau pasibaigus, aš vadindavau (ir vadinu, ir vadinsiu) gražiausia_pasaulyje_paauglyste. oi, kaip aiškiai, kaip dailiai, su liniuote, tuomet buvo nubrėžtos visos mūsų linijos - šešioliktus / septynioliktus savo gyvenimo metus aš praleidau šokinėdama klases: mintinai žinoti poezijo sekcijos turinį vietinės reikšmės bibliotekoje, gerti tik arbatą (gerti tik vyną), penktadieniais nuvalyti dulkes nuo savo boružių kolekcijos, nešioti juodus batukus sy vyšniomis ir braškėmis ant snukučių, vakarais deginti žvakes, į ymeilus atsakyti laiškais, išmokti mintinai groti betoveno mėnesienos sonatą, keliauti traukiniais, ne autobusais, kiekvieną mėnesį tikrinti šiaulių dramos teatro repertuarą, tikėti ženklais ir stebuklais, kartais verkti.
su tais pačiais savo vyšniniais batukais ir švelniai rožiniu velvetiniu sijonu aš sužavėjau garbanotą norvegijos ambasados sekretorių, su tais pačiais batukais sėdėjau lėktuve palanga - kopenhaga - bergenas.
norvegijoje atslinko didžioji_užmarštis. tada apie tai negalvojau, tada gyvenau ir tiek (tik dabar, tik dabar atvirkščiai - daugiau galvoju negu gyvenu, bet apie tai gal kitą kartą), bet kai žiūriu atgal, man atrodo, kad būtent tada, ant supleišėjusių norvegiškų fjordų į šiaurę nuo bergeno aš supratau, kad dvi vyšnios ant juodų batuku nepadaro manęs tuo, kuo aš norėčiau būti. - (nors ir dabar, tomis retomis penktadienio popietėmis, kurias praleidžiu matavimosi kabinose regent gatvėje, kartais pagaunu savo žiūrinčią į veidrodį or laukiančią, kol matuojantis naują medvilninę suknutę įvyks transformacija, ir į mane žiūrės ta austėja, kurios atsiradimo laukiau būdama šešiolikos, labiau audrey hepburn negu elizabeth honing, -
o yra atvirkščiai.)
atsimenu, kažkada dar rudenį, dar du tukstančiai devintaisiais, mano mylima g. parašė šitą liūdną eilutę:

austėja ir aukštakulniai londono rudeny. - taip suauga mergaitės-eilėraščiai.
pusę dienos apie tai pagalvojusi, aš jai atrašiau, kad

man tai kažkaip atrodo, kad viskas ne taip paprasta - kulniukai kaukši londono grindiniu, o krepšyje - ponas marcelis ir jo tobulai aprašytos sraunių prancūzijos upių vandens lelijos, o plaukuose vėjas.
aš nežinau, kaip tai paaiškint, nežinau, kaip išsakyti, bet man tikrai, tikrai nėra nieko smagiau, negu būti viskuo, būti bet kuo.
šitiek metų buvau ta mergaite iš savo pačios eilėraščių, su ilgais sijonais ir puodeliu arbatos, o tada kažkaip supratau, kad pasaulis lygiai toks pat gražus nebandant nuolatos galvoti apie jį (ir save) kaip paveikslėlį, kurio visos dalys turi viena prie kitos derėti.
tu sakai, kad suaugau, aš sakau, kad išsilaisvinau - ar bent jau pradėjau laisvėti - būti neplanuodama pačio buvimo.
ne už ilgo mes susitikome pusryčių - prancūziškas batonas, atšalusios kavos likučiai, du indeliai jogurto, paukščiai virš temzės - tai buvo tikriausiai pats gražiausiais ketvirtadienis tą saulėtą lapkritį.
nes aš, kuri sedėjo ant to suoliuko ir klausėsi istorijų apie g. portugališkas klajones, yra ta pati aš, kurią investicine bankininkyste užsiimantis bičiulis h. kviečia to have a vodka evening this Friday (i‘ve had a strange week), yra ta pati aš, kuri instinktyviai CIA bibliotekoje ieško tokio kampo, kuriame nesėdi nė vienas pažįstamas žmogus, yra ta pati aš, kuri vakarais žiūri gilmore girls (o kartais ir desperate housewifes), yra ta pati aš, kuri ieško finansavimo doktorantūros studijoms, yra ta pati aš.

nes,
tikrai, tikrai nėra nieko smagiau, negu būti viskuo, būti bet kuo,

būti.

Rodyk draugams

po penkių minučių monologo apie bizantijos įtaką viduramžių europoje, politinį/religinį bendrumą ir labai sklandžiai gyvavusią multikultūrinę visuomenę, alisa atsiremia į ofisinės kėdės atlošą, darsyk nusišypso ir sako:
‘i think it is the most amazing thing ever’. (ne was, bet is, - nes mes gi istorikai, ir mums labiausiai gyva yra tai, ko jau seniai nebėra.)

kaip mm. atradęs naują programą tvarkyti savo kursinio bibliografijai, kaip aš, ragaudama smėlinius (bet tikrai - kokia tekstūra, koks trapumas!) kambariokės lp sausainius su ananasiniu įdaru, kaip h., pasakodamas apie kalėdines atostogas, per kurias pamiršo net savo darbinio ymeilo slaptažodį -

- taip alisa, kasdien akių liniją kleopatriškai ilginanti juodu kosmetiniu pieštuku, kalba apie jau žlugusią bizantijos imperiją.

Rodyk draugams

dar kartais CIA bibliotekoje nežinia iš kur (ir nežinia kodėl - bet kaip smalsu!)  atsiranda mano pirmakursinės universitetinės simpatijos - dailiai kostiumuotos, trumpai kirptais plaukais, ir berods netgi dirbančios nacionalinėje galerijoje.

būna antradienis, ir pro nuskausminamųjų (mama sako, kad aš kada nors atsitiktinai nusinuodysiu) miglą pradedu justi, kad trumpam nuslopusi migrena vėl grįžta į tą puikų lizdą, kuri ji jau seniai susisuko mano galvoje: sveika, mieloji, jauskis kaip namie.

galvoju apie progresą. dar galvoju apie tai, kad kol mano universitetinės simpatijos įsigijo porą naujų kostiumų, nusikirpo plaukus ir gavo gerus darbus, aš viso labo parašiau porą trejetą neblogų rašto darbų, išmokau virti sriubą ir iš namų, kuriuose žiemą būdavo +13 persikėliau į namus, kuriuose neturiu termometro.

vis šis tas.

update:
o iš tiesų aš tiesiog norėjau pasakyti, kad patys gražiausi vyrai yra vyrai su kostiumais. ir progresas čia niekuo dėtas.

Rodyk draugams

nežinau, gal tai netgi labai patetiška, bet įterpdama šiandienos datą į titulinį savo esė apie ikonas, gamintas kryžiaus karų metu, puslapį (tik šitaip mes skaičiuojame dienas, kurios bėga tarp netinkuotų cia sienų), suvirpėjau.
suvirpėjau, nes prisiminiau kažkurią tryliktąją, kai su mokytoja N. ėjome į tada dar nerestauruotą, raudonomis kedėmis dulkėtais ranktūriais nusagstytą kino teatrą laikas. tvarkingai susėdome, visi trisdešimt pradinukų, ir žiūrėjome į tankų traiškomus žmones.
o iš tiesų, kai geriau pagalvoji, tai net keista, kaip lengvai ta nepriklausomybė mums atėjo, ir kaip mes po to sugebėjome mistifikuoti tą išties nedidelę auką prieš devynerius metus paaukotą bevardžiui karo dievui. lyg po padidinamuoju stiklu, metai iš metų: žiūrėkite visi į mus, mes esame karinės agresijos aukos, beginkliai dainuojančios revoliucijos vaikai.
o iš tiesų… iš tiesų juk niekas, niekas nežiūri. prieš akis - tik lakaniškasis veidrodis - kuriame tai, ką matai, tampa tuo, ko trokšti.

ne, aš nenuvertinu tų keturiolikos gyvenimų. jie visi iki vieno buvo tobuli, nepažinti ir nelaiku pasibaigę. tiesiog šiandien galvoju apie balkanų karus, čečėnijos konfliktą ir tą klaikiai juokingą vagnoriaus straipsnį apie lietuvių indėlį griaunant berlyno sieną. apie mažos tautos (mažų tautų?) nuolat jaučiamą būtinybę į save žiūrėti pro padidinimąjį stiklą, kuris iškreipia viską - ir pasiekimus, ir tragedijas.

Rodyk draugams

šiaip aš po truputį vis tvarkausi su savo nostalgijomis - dabartis irgi visai nieko, žinokit. turiu porą dailių suknelių, porą gerų draugų, raudonas vynas londone pigus, o mylimiausia dėstytoja j-woo prižadėjo prižiūrėti mano bakalaurinį - ko daugiau reikia, kai pagalvoji.
bet va tokiomis naktimis, kai lauke minus keturiolika su puse, o aš sėdžiu virtuvėje ir kartais - profilaktiškai - paleidžiu bėgti vandenį iš krano (nes kitaip mūsų vamzdžiai gali užšąlti iš vidaus - cha), būna truputį liūdna: miego nenoriu, o visam kitam esu per daug pavargusi. prieš porą metų tokios būsena - tarp - (kartu su geografijos ir biologijos pamokomis) - būdavo pačios produktyviausios mano poetinės valandos.
nebemoku rašyti / nebenoriu rašyti klausimas yra painus, sudėtingas ir neproduktyvus. o ir tie eilėraščiai man smarkiai nebepatinka - jie nuglostyti, iškedenti, su žodžiais, kurių tiesioginių (jau nekalbant apie poetines) reikšmių tiesiog nesuprantu, ir nesu tikra, ar kada išvis supratau. tais gūdžiais 2004-aisiais (ypač, ypač) aš buvau pamišusi dėl skambesio, dėl ritmo, dėl vaizdingumo - man buvo septyniolika, ir aš rašiau apie pasaulį sudarytą iš žodžių, nes to tikrojo dar nebuvau pažinusi.

taigi šiąnakt aš skaitau senus rašykų eilėraščius ir komentarus, peržiūrinėju dedikacijas. šitas, paskutinis, ten įdėtas 2005-ųjų birželį, yra vienas iš nedaugelio, kuriuos skaitydama nesijaučiu it springčiau kuo, ir galbūt - galbūt - jame yra netgi šiek tiek manęs - ne vien tik tuščios konstrukcijos, lyg senų, neprižiūrėtų barokinių bažnyčių skulptūros, kurios kažkada žibėjo auksu, o dabar - jau aprūdijusios - tėra eklektiškos ir bevertės, pamirštos ir pačių autorių, ir ratus dar nepažintuose miestuose sukančių turistų.

portija koglen

galvoje
nuolatinis dundėjimas,
o keleivio
nė vieno

visi jie išlipo
stotelėj prie
upės
ar maudeisi ten?

neapipjaustytas -
nuogas -
ne mano -

broli.

vis dar reikia
rašyti poeziją,
kad būčiau
tavim

visiškai rašyti nustojau tų pačių metų rugpjūčio pabaigoje. viskas, kas nutiko po to, jau yra istorija, kurią aš čia ir pasakoju.

Rodyk draugams

šiandien galvoju apie šią nuotrauką iš praėjusios vasaros, iš pusiau veikiančio m. blackberrio,  (ne mm., o m., taip, man sunku su kodiniais pavadinimais, nes trijų svarbiausių mano gyvenimo vyrų vardai prasideda iš tos pačios raidės, nors kokie jie ten vyrai, berniukai jie - kai rytais plikau kavą iš žalio pakelio, jie tyliai sau markstosi, kartais suplauna indus), kur mes su mi. esam labai laimingos, nes ką tik suvalgėm po rimtą lėkštę makaronų su moliuskais, ir dar turim bent vieną butelį raudono vyno.

gera buvo naktis. nusprendę nelaukti autobuso, mes su m. pusę kelio nuo nottinghill’o iki waterloo parėjom pesčiomis, ir ilgai stovėjome ant tilto, žiūrėdami į juodą vandenį, į tą veik klampią gilumą. aš žinojau, ką jis galvoja. kitoje upės pusėje fluorescentinė londono akis švietė skaisčiai mėlynom lempelėm - lyg pažadas, kad.

jis išvažiavo po kokios savaitės, o mėnesio pabaigoje aš išsiskyriau su mm. praėjus beveik pusei metų, aš vis dar bandau suprasti (jei vidinis objektyvumas išvis yra įmanomas dalykas), ar tie du veiksmai buvo kaip nors susiję.
man atrodo, kad ne. sprendimas m. nenaudai, iš esmės, buvo padarytas jau prieš tris metus. sprendimas, iš esmės, buvo teisingas.

tiesiog:
every girl needs to have her own m., - aiškinu andrėjai vieną eilinį penktadienio vakaro, pakeliui į barbican’ą, galvodama apie savas, mi., A., ir ypač pačios andrėjos emocines dramas. įsivaizduoju, kaip ji linksi galvą kitoje vandenyno pusėje.

tokios dramos - maži maži žvėreliai - įrašyti į raudonąją knygą, beveik išnaikinti. supraskite, ponai - mažų žvėrelių priežiūra reikalauja daug laiko ir dėmesio, o mūsiškis jau visas užimtas svarbesniais dalykais - pavyzdžiui, tobulai parašytomis kursinių darbų pabaigomis (tik nesakykit mano mamai - jis ir taip labai įtariai žiūri į mano prioritetus). maži maži žvėreliai, savo narvuose tupi, susigūžę ir nusilpę … kartais, tiesa, jie vis dar veržiasi į laisvę - lakoniškais ‘i miss you’ mano pašto dėžutėje, arba muzika. o taip, muzika - ji suteikia žvėreliams antrą kvėpavimą. užsimerki. atsimerki. o galvoje:

and maybe if i really tried with all of my heart / then i could make a brand new start in love with you + būgnai)

tada eini į apleistą blogą ir rašai per daug asmeniškus įrašus, kad žvėrelius nuramintum. būna ketvirtadienio naktys, sako, londone sninga.

Rodyk draugams

dar kartais būna tokie šeštadieniai, kai pakeliui iš vienos bibliotekos į kitą satrbucks‘e man padaro per saldžią frapuccino, ir aš jaučiu, kaip mano smegenys apsitraukia cukraus glajumi, o žemė pradeda suktis truputį lėčiau.

Rodyk draugams