thinking of other things.

po penkių minučių monologo apie bizantijos įtaką viduramžių europoje, politinį/religinį bendrumą ir labai sklandžiai gyvavusią multikultūrinę visuomenę, alisa atsiremia į ofisinės kėdės atlošą, darsyk nusišypso ir sako:
‘i think it is the most amazing thing ever’. (ne was, bet is, - nes mes gi istorikai, ir mums labiausiai gyva yra tai, ko jau seniai nebėra.)

kaip mm. atradęs naują programą tvarkyti savo kursinio bibliografijai, kaip aš, ragaudama smėlinius (bet tikrai - kokia tekstūra, koks trapumas!) kambariokės lp sausainius su ananasiniu įdaru, kaip h., pasakodamas apie kalėdines atostogas, per kurias pamiršo net savo darbinio ymeilo slaptažodį -

- taip alisa, kasdien akių liniją kleopatriškai ilginanti juodu kosmetiniu pieštuku, kalba apie jau žlugusią bizantijos imperiją.

Rodyk draugams

dar kartais CIA bibliotekoje nežinia iš kur (ir nežinia kodėl - bet kaip smalsu!)  atsiranda mano pirmakursinės universitetinės simpatijos - dailiai kostiumuotos, trumpai kirptais plaukais, ir berods netgi dirbančios nacionalinėje galerijoje.

būna antradienis, ir pro nuskausminamųjų (mama sako, kad aš kada nors atsitiktinai nusinuodysiu) miglą pradedu justi, kad trumpam nuslopusi migrena vėl grįžta į tą puikų lizdą, kuri ji jau seniai susisuko mano galvoje: sveika, mieloji, jauskis kaip namie.

galvoju apie progresą. dar galvoju apie tai, kad kol mano universitetinės simpatijos įsigijo porą naujų kostiumų, nusikirpo plaukus ir gavo gerus darbus, aš viso labo parašiau porą trejetą neblogų rašto darbų, išmokau virti sriubą ir iš namų, kuriuose žiemą būdavo +13 persikėliau į namus, kuriuose neturiu termometro.

vis šis tas.

update:
o iš tiesų aš tiesiog norėjau pasakyti, kad patys gražiausi vyrai yra vyrai su kostiumais. ir progresas čia niekuo dėtas.

Rodyk draugams

nežinau, gal tai netgi labai patetiška, bet įterpdama šiandienos datą į titulinį savo esė apie ikonas, gamintas kryžiaus karų metu, puslapį (tik šitaip mes skaičiuojame dienas, kurios bėga tarp netinkuotų cia sienų), suvirpėjau.
suvirpėjau, nes prisiminiau kažkurią tryliktąją, kai su mokytoja N. ėjome į tada dar nerestauruotą, raudonomis kedėmis dulkėtais ranktūriais nusagstytą kino teatrą laikas. tvarkingai susėdome, visi trisdešimt pradinukų, ir žiūrėjome į tankų traiškomus žmones.
o iš tiesų, kai geriau pagalvoji, tai net keista, kaip lengvai ta nepriklausomybė mums atėjo, ir kaip mes po to sugebėjome mistifikuoti tą išties nedidelę auką prieš devynerius metus paaukotą bevardžiui karo dievui. lyg po padidinamuoju stiklu, metai iš metų: žiūrėkite visi į mus, mes esame karinės agresijos aukos, beginkliai dainuojančios revoliucijos vaikai.
o iš tiesų… iš tiesų juk niekas, niekas nežiūri. prieš akis - tik lakaniškasis veidrodis - kuriame tai, ką matai, tampa tuo, ko trokšti.

ne, aš nenuvertinu tų keturiolikos gyvenimų. jie visi iki vieno buvo tobuli, nepažinti ir nelaiku pasibaigę. tiesiog šiandien galvoju apie balkanų karus, čečėnijos konfliktą ir tą klaikiai juokingą vagnoriaus straipsnį apie lietuvių indėlį griaunant berlyno sieną. apie mažos tautos (mažų tautų?) nuolat jaučiamą būtinybę į save žiūrėti pro padidinimąjį stiklą, kuris iškreipia viską - ir pasiekimus, ir tragedijas.

Rodyk draugams

šiaip aš po truputį vis tvarkausi su savo nostalgijomis - dabartis irgi visai nieko, žinokit. turiu porą dailių suknelių, porą gerų draugų, raudonas vynas londone pigus, o mylimiausia dėstytoja j-woo prižadėjo prižiūrėti mano bakalaurinį - ko daugiau reikia, kai pagalvoji.
bet va tokiomis naktimis, kai lauke minus keturiolika su puse, o aš sėdžiu virtuvėje ir kartais - profilaktiškai - paleidžiu bėgti vandenį iš krano (nes kitaip mūsų vamzdžiai gali užšąlti iš vidaus - cha), būna truputį liūdna: miego nenoriu, o visam kitam esu per daug pavargusi. prieš porą metų tokios būsena - tarp - (kartu su geografijos ir biologijos pamokomis) - būdavo pačios produktyviausios mano poetinės valandos.
nebemoku rašyti / nebenoriu rašyti klausimas yra painus, sudėtingas ir neproduktyvus. o ir tie eilėraščiai man smarkiai nebepatinka - jie nuglostyti, iškedenti, su žodžiais, kurių tiesioginių (jau nekalbant apie poetines) reikšmių tiesiog nesuprantu, ir nesu tikra, ar kada išvis supratau. tais gūdžiais 2004-aisiais (ypač, ypač) aš buvau pamišusi dėl skambesio, dėl ritmo, dėl vaizdingumo - man buvo septyniolika, ir aš rašiau apie pasaulį sudarytą iš žodžių, nes to tikrojo dar nebuvau pažinusi.

taigi šiąnakt aš skaitau senus rašykų eilėraščius ir komentarus, peržiūrinėju dedikacijas. šitas, paskutinis, ten įdėtas 2005-ųjų birželį, yra vienas iš nedaugelio, kuriuos skaitydama nesijaučiu it springčiau kuo, ir galbūt - galbūt - jame yra netgi šiek tiek manęs - ne vien tik tuščios konstrukcijos, lyg senų, neprižiūrėtų barokinių bažnyčių skulptūros, kurios kažkada žibėjo auksu, o dabar - jau aprūdijusios - tėra eklektiškos ir bevertės, pamirštos ir pačių autorių, ir ratus dar nepažintuose miestuose sukančių turistų.

portija koglen

galvoje
nuolatinis dundėjimas,
o keleivio
nė vieno

visi jie išlipo
stotelėj prie
upės
ar maudeisi ten?

neapipjaustytas -
nuogas -
ne mano -

broli.

vis dar reikia
rašyti poeziją,
kad būčiau
tavim

visiškai rašyti nustojau tų pačių metų rugpjūčio pabaigoje. viskas, kas nutiko po to, jau yra istorija, kurią aš čia ir pasakoju.

Rodyk draugams

šiandien galvoju apie šią nuotrauką iš praėjusios vasaros, iš pusiau veikiančio m. blackberrio,  (ne mm., o m., taip, man sunku su kodiniais pavadinimais, nes trijų svarbiausių mano gyvenimo vyrų vardai prasideda iš tos pačios raidės, nors kokie jie ten vyrai, berniukai jie - kai rytais plikau kavą iš žalio pakelio, jie tyliai sau markstosi, kartais suplauna indus), kur mes su mi. esam labai laimingos, nes ką tik suvalgėm po rimtą lėkštę makaronų su moliuskais, ir dar turim bent vieną butelį raudono vyno.

gera buvo naktis. nusprendę nelaukti autobuso, mes su m. pusę kelio nuo nottinghill’o iki waterloo parėjom pesčiomis, ir ilgai stovėjome ant tilto, žiūrėdami į juodą vandenį, į tą veik klampią gilumą. aš žinojau, ką jis galvoja. kitoje upės pusėje fluorescentinė londono akis švietė skaisčiai mėlynom lempelėm - lyg pažadas, kad.

jis išvažiavo po kokios savaitės, o mėnesio pabaigoje aš išsiskyriau su mm. praėjus beveik pusei metų, aš vis dar bandau suprasti (jei vidinis objektyvumas išvis yra įmanomas dalykas), ar tie du veiksmai buvo kaip nors susiję.
man atrodo, kad ne. sprendimas m. nenaudai, iš esmės, buvo padarytas jau prieš tris metus. sprendimas, iš esmės, buvo teisingas.

tiesiog:
every girl needs to have her own m., - aiškinu andrėjai vieną eilinį penktadienio vakaro, pakeliui į barbican’ą, galvodama apie savas, mi., A., ir ypač pačios andrėjos emocines dramas. įsivaizduoju, kaip ji linksi galvą kitoje vandenyno pusėje.

tokios dramos - maži maži žvėreliai - įrašyti į raudonąją knygą, beveik išnaikinti. supraskite, ponai - mažų žvėrelių priežiūra reikalauja daug laiko ir dėmesio, o mūsiškis jau visas užimtas svarbesniais dalykais - pavyzdžiui, tobulai parašytomis kursinių darbų pabaigomis (tik nesakykit mano mamai - jis ir taip labai įtariai žiūri į mano prioritetus). maži maži žvėreliai, savo narvuose tupi, susigūžę ir nusilpę … kartais, tiesa, jie vis dar veržiasi į laisvę - lakoniškais ‘i miss you’ mano pašto dėžutėje, arba muzika. o taip, muzika - ji suteikia žvėreliams antrą kvėpavimą. užsimerki. atsimerki. o galvoje:

and maybe if i really tried with all of my heart / then i could make a brand new start in love with you + būgnai)

tada eini į apleistą blogą ir rašai per daug asmeniškus įrašus, kad žvėrelius nuramintum. būna ketvirtadienio naktys, sako, londone sninga.

Rodyk draugams

dar kartais būna tokie šeštadieniai, kai pakeliui iš vienos bibliotekos į kitą satrbucks‘e man padaro per saldžią frapuccino, ir aš jaučiu, kaip mano smegenys apsitraukia cukraus glajumi, o žemė pradeda suktis truputį lėčiau.

Rodyk draugams

vieną dieną, kokiais 2011-aisiais, aš būtinai auginsiu katę. ir toliau lankstysiu net ir skolintų knygų kampus - auksiniais siūlais ar dailiai piešinėliais išraityti skirtukai man tokie tolimi. (mokytis būti savimi reiškia nebeliūdėti dėl to, kad perskaitytas nuo neperskaitytų puslapių puslapėlių mano knygose skiria tesco čekiai, pieštukai nukramtytais galais ar seniai perskaityti laiškai, be jokio sentimentalaus bagažo - vien tik tam, kad atskirtų senas istorijas nuo naujų istorijų, ir mane - naują, nuo senos)

auginsiu aš tą katę, o ta katė murks, murks, glaustysis prie kojų. turėsiu tikrus namus pačios nudažytomis sienomis, ir laminuotos grindys bus paslėptos po visokiais margais kilimais, kurių raštai nederės vieni su kitais, o tarp siūlų siūlelių slėpsis kibirai smėlio - lyg ir vėl būčiau nenusipurčiusi storiapadžių sandalų grįždama iš rudenėjančių pervalkos miškų, kur medis prie medžio - voratinkliais prirakinti.

manęs ateis aplankyti mm., mes jau seniai vienas kito nebemylėsim.

Rodyk draugams

metai keičiasi,

bet mano liūdesio dainos išlieka tos pačios.

po butelio rose, mi sako:

kad ir ką tu pasirinktum, vėliau atrodys, kad padarei klaidą.

Rodyk draugams

dar negaliu,

dar nesugebu to artikuliuoti, ištarti, užrašyti, bet

viskas keičiasi,
aš keičiuosi.

tik:

kodėl pokyčiai dažniausiai ateina pabaigų pavidalu?

noriu noriu miego,

ir kad tu daugiau man nebesiųstum laiškų.

Rodyk draugams

kurie nešioja juodus kostiumus ir baltus, dailiai iškrakmolintus marškinius, o kai pasilenkia kažko paiimti iš apatinės spintelės, netyčia išlenda jų ryškiai raudonos kojinės. everything is not lost, - galvoju gerdama savo popietinę cappuccino cia požemiuose.

Rodyk draugams