kai man buvo šešiolika, aš buvau mergaitė. kai man buvo šešiolika, mano draugės irgi buvo mergaitės. tik tas mūsų mergaitiškumas nebuvo nusakytas lytiškumu, bet egzistavo kaip koks socialinis darinys, kaip miniatiūrinis kultas, kurio pagrindinė dogma buvo sylvios plath citata skelbianti, kad mergaitėms nereikia rašyti eilėraščių, mergaitės pačios yra eilėraščiai, ir kurį, jam jau pasibaigus, aš vadindavau (ir vadinu, ir vadinsiu) gražiausia_pasaulyje_paauglyste. oi, kaip aiškiai, kaip dailiai, su liniuote, tuomet buvo nubrėžtos visos mūsų linijos - šešioliktus / septynioliktus savo gyvenimo metus aš praleidau šokinėdama klases: mintinai žinoti poezijo sekcijos turinį vietinės reikšmės bibliotekoje, gerti tik arbatą (gerti tik vyną), penktadieniais nuvalyti dulkes nuo savo boružių kolekcijos, nešioti juodus batukus sy vyšniomis ir braškėmis ant snukučių, vakarais deginti žvakes, į ymeilus atsakyti laiškais, išmokti mintinai groti betoveno mėnesienos sonatą, keliauti traukiniais, ne autobusais, kiekvieną mėnesį tikrinti šiaulių dramos teatro repertuarą, tikėti ženklais ir stebuklais, kartais verkti.
su tais pačiais savo vyšniniais batukais ir švelniai rožiniu velvetiniu sijonu aš sužavėjau garbanotą norvegijos ambasados sekretorių, su tais pačiais batukais sėdėjau lėktuve palanga - kopenhaga - bergenas.
norvegijoje atslinko didžioji_užmarštis. tada apie tai negalvojau, tada gyvenau ir tiek (tik dabar, tik dabar atvirkščiai - daugiau galvoju negu gyvenu, bet apie tai gal kitą kartą), bet kai žiūriu atgal, man atrodo, kad būtent tada, ant supleišėjusių norvegiškų fjordų į šiaurę nuo bergeno aš supratau, kad dvi vyšnios ant juodų batuku nepadaro manęs tuo, kuo aš norėčiau būti. - (nors ir dabar, tomis retomis penktadienio popietėmis, kurias praleidžiu matavimosi kabinose regent gatvėje, kartais pagaunu savo žiūrinčią į veidrodį or laukiančią, kol matuojantis naują medvilninę suknutę įvyks transformacija, ir į mane žiūrės ta austėja, kurios atsiradimo laukiau būdama šešiolikos, labiau audrey hepburn negu elizabeth honing, -
o yra atvirkščiai.)
atsimenu, kažkada dar rudenį, dar du tukstančiai devintaisiais, mano mylima g. parašė šitą liūdną eilutę:
austėja ir aukštakulniai londono rudeny. - taip suauga mergaitės-eilėraščiai.
pusę dienos apie tai pagalvojusi, aš jai atrašiau, kad
man tai kažkaip atrodo, kad viskas ne taip paprasta - kulniukai kaukši londono grindiniu, o krepšyje - ponas marcelis ir jo tobulai aprašytos sraunių prancūzijos upių vandens lelijos, o plaukuose vėjas.
aš nežinau, kaip tai paaiškint, nežinau, kaip išsakyti, bet man tikrai, tikrai nėra nieko smagiau, negu būti viskuo, būti bet kuo.
šitiek metų buvau ta mergaite iš savo pačios eilėraščių, su ilgais sijonais ir puodeliu arbatos, o tada kažkaip supratau, kad pasaulis lygiai toks pat gražus nebandant nuolatos galvoti apie jį (ir save) kaip paveikslėlį, kurio visos dalys turi viena prie kitos derėti.
tu sakai, kad suaugau, aš sakau, kad išsilaisvinau - ar bent jau pradėjau laisvėti - būti neplanuodama pačio buvimo.
ne už ilgo mes susitikome pusryčių - prancūziškas batonas, atšalusios kavos likučiai, du indeliai jogurto, paukščiai virš temzės - tai buvo tikriausiai pats gražiausiais ketvirtadienis tą saulėtą lapkritį.
nes aš, kuri sedėjo ant to suoliuko ir klausėsi istorijų apie g. portugališkas klajones, yra ta pati aš, kurią investicine bankininkyste užsiimantis bičiulis h. kviečia to have a vodka evening this Friday (i‘ve had a strange week), yra ta pati aš, kuri instinktyviai CIA bibliotekoje ieško tokio kampo, kuriame nesėdi nė vienas pažįstamas žmogus, yra ta pati aš, kuri vakarais žiūri gilmore girls (o kartais ir desperate housewifes), yra ta pati aš, kuri ieško finansavimo doktorantūros studijoms, yra ta pati aš.
nes,
tikrai, tikrai nėra nieko smagiau, negu būti viskuo, būti bet kuo,
būti.
Rodyk draugams
